Rasa pasakoja, kad biodinamikoje yra keli preparatai, kurių kiekvienas turi savo paskirtį bei medžiagą iš kurios paruošiamas. Tai ir preparatas, skirtas humusui (derlingajam dirvos sluoksniui), preparatas kvapų užrakinimui (jį purškiant tvarte ant kraiko taip neutralizuojami kvapai), dar preparatas, naudojamas komposto ruošimui, taip pat preparatas augalams imunizuoti. Gaminami jie iš ramunėlių, dilgėlių, kiaulpienių, valerijono, ąžuolo žievės, kraujažolės, net ir iš kalnų krištolo. Būtent pastaruoju plačiau ir pasidomėsime.

Apie šį preparatą bei jo gamybą Rasa pasakoja:

„Biodinamikoje mes naudojame kalnų krištolą, silicio oksidą, kuris skirtas augalams imunizuoti, nes tai yra saulės jėga.
Ruošdami preparatą, kalnų krištolą susmulkiname iki miltų smulkumo, tada dedame į karvės, kuri pasimirė sava mirtimi, ragą, kasame į žemę ir paliekame per vasarą ir rudenį. Iškasus, kitą pavasarį jį naudojame augalams imunizuoti. Per vasarą, ramiai gulėjęs žemėje, jis susirenka, nepaisant to, kad ir taip jau senas, gal ne vieno milijono metų yra, visą saulės ir vasaros jėgą.“

Įdomu tai, jog tas pats preparatas pirmoje vasaros pusėje naudojamas vienu, o antroje jau kitu tikslu. Atitinkamai tai daroma ir skirtingomis, tam skirtomis, valandomis.

„Vienam hektarui mes naudojame 5 gramus krištolo. Išmaišius jį vandenyje, per valandą krištolas perteikia vandeniui informaciją, kurią yra surinkęs. Tuomet juo yra purškiami augalai. Bet, kas įdomiausia, tai daroma tam tikrą valandą.

Augalams imunizuoti, jis purškiamas ryte, ankstyvą rytą. Pavėlavus tai padaryti ir purškiant vėliau, tie maži vandens lašiukai augalą tiesiog nupliko, netgi išdegina skylutes. Taigi purškiama anksti ryte, nuo 6 iki 7 valandos, kol saulė dar tik kylanti ir netvieskia.

Persiritus į antrą vasaros pusę, liepos pabaigoje, derlių ruošiame nuėmimui. Tad tie patys augalai ir vėl purškiami, tačiau dabar jau į vakaro pusę.

Yra atlikta krūva tyrimų apie šių preparatų poveikį. Pavyzdžiui, obuoliai ilgiau laikosi, nepūna, nesusiraukšlėja. Taip mes juos paruošiame sandėliavimui.“ – dėsto biodinamikė.

Taipogi kalnų krištolo preparatas naudojamas ir tolygaus derliaus nunokimo tikslu. Kaip žinia, chemizuotuose ūkiuose tam naudojamos įvairios cheminės priemonės, kenksmingos tiek žmogui, tiek aplinkai. O juk pasiekiamas rezultatas yra toks pat – derlius lygiai taip pat vienodai subręsta, supažindina su šia informacija Rasa.

Norint pagelbėti augalui, paskatinti jo augimą bei derliaus gausą, kaip ir kituose ūkiuose, taip ir biodinaminiuose, stengiamasi aprūpinti jį maistingosiomis medžiagomis, o tam naudojamos trąšos. Biodinaminiame ūkyje, esant uždaram vidiniam ciklui, tiek biodinaminius preparatus, tiek ir trąšas privalu pasigaminti pačiam. Galvijų auginimas čia tampa būtinybe, kad turėti reikiamos savos medžiagos trąšų gamybai. Kalbant apie trąšas, pašnekovė detalizuoja:

„Ekologinės biodinaminės trąšos – tai kompostas.

Pavasarį imamas karvės mėšlas ir kompostuojamas. Biodinamikai visas savo trąšas visų pirma turi sukompostuoti. Kad kompostas greičiau suirtų, jis praturtinamas biodinaminiais preparatais.“

Toks būdas palengvina ir tręšimą. Juk trąšų kiekis sumažėja keliais kartais, tad sutaupoma transporto išlaidoms, o ir nemalonaus kvapo nebelieka, dalinasi Rasa.

Tačiau „ (..) geriausios trąšos yra oras, kuriuo kvėpuojame.“ – pastebi pašnekovė.

Įdomus teiginys, suklustu. Rasa tęsia:

„Ore yra daugiau nei 80 procentų azoto. Augalui reikalingas azotas, tačiau jisai turi tapti jam prieinamas. Mes tręšiame azotinėmis trąšomis ir tuomet augalas pasiima azotą savo šaknų sistema, bet jam nebūtina gauti mineralinių trąšų.

Pavyzdžiui, yra augalai, kurie geba jį kaupti. Jie iš oro absorbuoja azotą, kuris pereina į šakneles. Šie augalai vadinami azoto kaupikliais. Tai žirniai, lubinai, lęšiai. Jie, ant šaknelių esančiuose gumbeliuose, kaupia azotą. Nuėmus derlių, prikauptas azotas lieka, tad toji dirva būna gan derlinga. Yra ir augalai, nemokantys kaupti azoto, pavyzdžiui, kviečiai. Sėjant juos po žirnių, tokia dirva jiems būna labai tinkama. Taip augalai vienas kitą maitina, duoda vienas kitam išgyventi.“

Tad kiek įdomių bei naudingų dalykų galima aptikti. Kiek žinių neatrasta, o gal laiko bėgyje tiesiog užmiršta? Ar ne todėl žmonės, nebepažindami gamtos, neprisimindami augalų savybių, griebiasi cheminių priemonių? Džiugu, kad tas žinojimas išsaugotas ir perduodamas vėl pamažu plinta.