Sėklos dabar dažniausiai įsigyjamos parduotuvėse, o laikai, kai jos buvo auginamos pačių, lieka praeityje, bet ar tikrai tai į gerą? 

Galbūt tiesiog paprasčiau, nuėjus į parduotuvę ir pamačius gražaus paveikslėlio puošiamą pakelį, jį nusipirkti, nei užsiimti sėklų auginimu ir rinkimu, tam skiriant savo laiką? Tačiau kas slepiasi tuose gražiuose pakeliuose? Ogi ten galima atrasti sėklas mutantes. Tai gan plati tema, kaip kuriamos tos veislės, kokiems tikslams, kaip pačios sėklos paruošiamos prekybai ir panašiai. Šįkart susitelkime į dar mūsų senelių, prosenelių augintų veislių sėklas, kurios po truputėlį ir vis labiau keliauja užmarštin ir netgi nebūtin. 

Senųjų veislių sėklos nyksta, ir, esant susiklosčiusiai situacijai (čia ir žmonių pasirinkimas bei draudimas prekiauti savo užaugintomis augalų sėklomis), šis procesas tik spartėja. Tai liudija ir pasaulyje atliekami tyrimai – per pastaruosius 100 metų visų žemės ūkyje naudojamų rūšių ir veislių 75% jau sunykę. O dabartyje visų turimų veislių 80% esti trečios kartos palikuoniai iš vienos veislės. 

Visa laimė, kad vis dar turime tokius dalykus kaip sėklų genofondas bei genobankas.  

Tačiau išsaugotų senųjų veislių sėklų, senesnių nei 1950-ųjų metų, daržovių duomenų bazėje tėra septynios. Jos, kaip ir kitos augalų sėklos, saugomos genobanke, esančiame Dotnuvoje. Taip pat lietuviškų veislių sėklos saugomos ir Norvegijoje, Švedijoje bei Sankt Peterburge esančiame N. Vavilovo augalininkystės institute, kuriame yra išlikę dar ir prieškarinių veislių pavyzdžių. Saugomi sėklų pavyzdžiai daigūs, vienose saugojimo vietose atnaujinami kasmet, kitose kas penkeri-šešeri metai, kai jų daigumas pasiekia jau mažiau nei 20%. 

Senųjų daržovių veislių sėklų galima atrasti kaip močiučių palikimą, išsaugotą pačių žmonių. Tačiau žinias, kaip užauginti bei surinkti sėklas patiems, vis labiau prarandant, šis paveldas nyksta. 

Dar 2009 m. Žemės ūkio ministerija išreiškė lūkestį, kad lietuviai imtų saugoti senąsias veisles, tačiau per tuos metus, iki 2016 m., nei viena veislė nebuvo įregistruota. To priežastys – pateikiami veislės kriterijai. O tokio genofondo, kuris būtų senas bei atitinkantis kriterijus, mes neturime. Patekus į tokį uždarą ratą, tautinis paveldas ir toliau nyksta. Su senųjų augalų veislių nykimu prarandama galimybė išsaugoti ir senąją kulinariją, nes, pasak istorinės virtuvės tyrėjo Rimvydo Laužiko, senajai kulinarijai reikalingos senos, geros veislės. 

Tad kokie senųjų veislių privalumai? 

Visų pirma, tai veislių įvairovė, kas teigiamai veikia aplinką, joje vykstančius procesus. 

Kiek plačiau, tai ir poveikis žemės ūkio sistemų stabilumui, atsparumui, tvarumui, tvarus ligų ir kenkėjų valdymas, priklausomybės nuo išorinių indėlių mažinimas, žmonių gaunamos maisto medžiagų kokybės didinimas, kitaip tariant, kokybiška mityba, taipogi poveikis išsaugant ekosistemos struktūras ir stabilumą,  palaikant rūšių įvairoves. 

Veislių įvairovė – tai tautos turtas, kurį praradus, būtų padaryta didelė žala gamtai, o tuo pačiu ir žmonėms, juk tarpusavyje esame glaudžiai susiję. Ir čia stabtelėjus, galima susimąstyti, ko mes linkime saviems vaikams, ką norime palikti jiems po savęs: ar skurdą, išvaistę tuos turtus, kuriuos dar turime mes, ar gausą, bent jau tokią, kokia yra dabar? 

Kita senųjų veislių ypatybė – atsparumas tiek ligoms, įvairiems kenkėjams, tiek aplinkos sąlygoms, gebėjimas prisitaikyti prie jų. Ši savybė – tai ne tik sveikesnis augalas, mažiau rūpesčių auginant jį, bet ir galimybė auginti švariai, nenaudojant chemikalų. Būtent šiuo aspektu labai svarbus veislės atsparumas, kuriuo pasižymi senosios veislės, bet ne šiuo metu taip išplitusios hibridinės, kurios visiškai netinkamos natūraliam auginimui (ekologiniams ūkiams, gamtinei žemdirbystei). 

Senosios veislės, priešingai nei hibridinės, nėra sterilios. Jų sėklos ne tik daigios, bet ir tinkamai auginant, šios veislės gali subrandinti sėklas, iš kurių sudygę augalai bus vis stipresni ir atsparesni. 

Derėtų paminėti ir kitą, ne mažiau svarbų, momentą – šių veislių užauginti vaisiai žmonių mitybai yra žymiai labiau tinkami, sveikesni. Tam įtakos turi ir veislės atsparumas, kuris suteikia galimybes auginti ją natūraliai, t.y. be cheminių priemonių, kas stipriai paveikia produkto kokybę. Taipogi, senosios veislės turi didesnį maistingų medžiagų kiekį. Skiriasi ir jų skoninės savybės. Būtent todėl su senųjų veislių nykimu tiesiogiai siejamas ir senosios kulinarijos išsaugojimo galimybių mažėjimas. „(...) rinkdamasis sėklas atkreipiu dėmesį ir į veislės skonines savybes. Maistingas ir visavertis produktas išskiria stiprų aromatą, taip pat jo sudėtyje daug naudingų medžiagų, kurias galima prilyginti vaistams, saugantiems žmones ir gyvūnus nuo ligų bei negalavimų. Šis aromatas taip pat išplečia sveiką mitybą.“ – sako Z. Holceris, Z. Holcerio permakultūros pradininkas, savo projektais, padedančiais atkurti darną gamtoje, žinomas ne tik savo gimtoje šalyje, bet ir plačiame pasaulyje. 

Sužinojus kiek daugiau apie senąsias veisles, dažnam kyla noras prisidėti prie šių brangenybių išsaugojimo ateinančioms kartoms. Tad galimas tolimesnis žingsnis ta linkme, žinios kaip sėklą pačiam užsiauginti. O čia svarbu ir tinkamą žinių šaltinį pasirinkti. Bet matant situaciją valstybiniu lygiu, susimąstai, o ką ir kiek galėtume nuveikti kartu su žmonėmis, esančiais valdžioje dabar, išsaugojant šį visiems bendrą tautos turtą?