Visų pirma, vėl tenka konstatuoti, kad sprendimą išgirdau iš žiniasklaidos. Ne iš prezidentės. 

Antra – skaitant Prezidentūros išplatintą paaiškinimą, esą G. Danėlius negali tapti ministru, nes „kandidato pasirinkimai atstovauti klientams konkrečioje politinės korupcijos byloje nesuteikia galimybės būti paskirtam į politinę poziciją“, tampa akivaizdu, jog šie argumentai neatitinka teisinės valstybės principų ir gali diskriminuoti ne tik kandidatą, bet ir pačią advokato profesiją. 

Argumentas, kad kandidatas nusprendė ginti klientą politinės korupcijos byloje, todėl nėra tinkamas būti ministru, nėra nei teisingas, nei teisėtas. Galiu tik priminti, kad būtent šis advokatas kažkada nusprendė ginti prezidentės patarėją slaptos informacijos nutekinimo byloje. 

Tuo metu, ieškant teisinės pagalbos, prezidentei ir jos komandai nekilo jokių klausimų dėl G. Danėliaus. Niekam nekilo klausimų ir tada, kai prezidentė du kartus atsisakė duoti parodymus šioje byloje, taip pamindama elementarius vakarietiškos demokratijos principus.

G. Danėlius ilgą laiką dirbo prokuratūroje, puikiai pasirodė kaip advokatas, nepriklauso politinėms partijoms, apskritai yra nepriklausomas. Jis galėjo efektyviai vykdyti reikiamas pokyčius, esu tuo tikras. Bet galbūt būtent toks kandidatas ir gąsdina tuos, kurie per beveik dešimtmetį trunkantį valdymą nesugebėjo pasiekti, kad Teisingumo ministerijoje įvyktų kokybinis lūžis?

Ką gi, grįžtame į poziciją, kai teisingumo ministro paieškos vėl bus pradėtos iš naujo. Man sunku pasakyti, kiek rimtų profesionalų po šiandienos sprendimo norės kandidatuoti.