Mes turime galimybę pakeliauti laiku ir pažiūrėti kuo ši priešprieša baigėsi. Komunizmo nebėra, partizanai visų aukštinami; net buvę kagėbistai atneša jiems ant kapo gėlių.

Šiandien daug kas gudrus postringauti, jog komunizmas neva buvo pasmerktas iš pat pradžių, kad atseit buvo nesunku numatyti jo žlugimą. Nieko panašaus – dar 1985 metais tokių, kurie tikėjo, jog Sovietų Sąjunga gali nusibaigti, buvo saujelė. Visi tapo gudrūs po fakto.

Tačiau partizanai visgi turėjo vilties dar 1950 metais, antraip kas gi juos paskatino imtis ginklų? - Ne logiškas padėties išsiaiškinimas, o karštos vertybės, kuriomis jie užaugo. Jie žinojo, kad Tėvynę priklauso ginti, kad blogiui reikia priešintis ir kad toliau viskas Dievo rankose. Žinoma, jie tikėjosi ir Vakarų įsikišimo, tačiau griebtis ginklo juos skatino pirmiausia meilė šaliai ir sužeistas teisingumo jausmas. 

Taigi jie priešinosi iš idealistinių sumetimų. Laikas parodė, kad ši nuostata buvo pranašiška. Žmogus, kuris vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis, pranoksta savo laikmetį ir užsitarnauja amžiną šlovę.

Kas nutiko tiems, kurie 1950-aisiais amžinąsias vertybes atmetė ir pasirinko vadovautis „sveiku protu“? Tie netrukus liko be žemės, buvo suvaryti į kolūkius, kur iš nevilties prasigėrė. Laikas parodė, kad jų „sveikas protas“ buvo spąstai. Šiandien jų mąstymo vingiai  mums kelia užuojautą, jei ne panieką.

Taigi pažvelgę iš laiko perspektyvos matome, kad daug protingiau atrodo idealistinis pasirinkimas. Šie žmonės dažnai patiria aplinkinių pajuoką, jų kova rodosi beviltiška, tačiau jau matėme, kaip viskas apsiverčia aukštyn kojomis pažvelgus iš amžinybės taško.

Tad ir mūsų laikai ne kitokie. Priešas atrodo nesustabdomas, sveikas protas reikalautų nusileisti ir prisitaikyti, tačiau tai pasirinkusieji žengia į nebūties bedugnę. Jeigu, neduok Die, nesveikomis vertybėmis  būtų apkrėsta visa tauta, tuomet taptume pasmerkti išnykti.

Tuo gyvenimas panašus į akcijų biržą: ten taip pat susidaro burbulai, kai nevertingi dalykai įkainojami beprotiškais pinigais; atsisakiusieji laiko patikrintų investavimo principų, pametę kelią dėl takelio praranda turtus.

Visuomenes sukuria ir palaiko vienoks ar kitoks dvasinis kodas. Ne šiaip sau esame vadinami krikščioniška civilizacija – tapome kuo tapome dėl to, kad mūsų protėvių galvose įsigalėjo krikščioniškosios idėjos. Ar jos pačios geriausios - atskiras klausimas. Manau kad yra ir geresnių, tačiau šį kartą ne apie tai. Tik kviečiu pastebėti, kad mūsų tikrovę suformuoja idėjos, kurios įsitaiso mūsų galvose.

Šiandien liberalizmo monstras mums bando įpiršti chaosą vietoj tradicinių dvasinių vertybių. Tikriausiai nereikia ir sakyti kuo pavirsime, jeigu jiems pavyks. Tačiau jeigu nepavyks, liberalizmo slibinas nusibaigs, o visi su juo kovoję bus pašlovinti kaip didvyriai. Gyvenimo liniją tęs tik tie, kurie neatsisakė amžinųjų vertybių.

Kodėl šį straipsnį pavadinau „Blogio gėris“? Paprastai blogį įsivaizduojame kaip tamsią jėgą, paišome jį juoda spalva. Tačiau tai netiesa: iš tiesų blogis yra akinančiai baltos šviesos – tiek akinančios, kad nuo didelio blogio nugręžiame akis.

Holokaustas, kaip visi vieningai pripažįstame, buvo siaubingas blogis. Kadangi šis blogis buvo toks didelis, jis kaip niekas kita ryškiai apšvietė įvairias tamsias mūsų sielos kerteles. Holokaustas apie mus gali papasakoti tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau niekas nė nenutuokė. Pavyzdžiui, Holokausto studijos atskleidžia itin nemalonų faktą, kad provincijoje žydų žudynes lietuviai įvykdė vien savo pastangomis – vokiečiams pakako tik įsakyti. Taip pat atsiskleidžia, kad Katalikų bažnyčia kaip institucija užsidengė akis – genocidui pasipriešino tik atskiri kunigai ar vienuoliai. Tokių itin nemalonių atradimų esama ir daugiau. Visi jie šaukiasi atsakymo: kaip visa tai mūsų tauta galėjo iškrėsti? Tik ar mes norime apie tai susimąstyti? Kadangi žvilgsnis į blogio gelmes mus akina, esame linkę kreipti žvilgsnį šalin.

Tačiau jeigu visgi susiturėsime ir išlaikysime žvilgsnį į blogio gelmes, tai pamatysime jo esmę, įskaitant ir tai, kaip jį įveikti. Žvilgsnis į stalinizmo blogį mus gali išmokyti, kad neverta bendradarbiauti su blogiu dėl to, kad jis atrodo neįveikiamas; pamatome, kad bet kuris blogis – taigi ir dabartinis liberalizmo virusas – yra laikinas, o nepasiduodami jo diktatui keliame jam mirtiną grėsmę.

Kuo blogis labiau išsiplečia, tuo labiau atskleidžia savo tikrąjį veidą; kuo labiau pamatome tikrąjį blogio veidą, tuo jis mums atgrasiau atrodo; vis daugiau žmonių ima šiuo blogiu bjaurėtis, daro tai vis demonstratyviau. Kai kyla visuotinis nesitaikstymas su blogiu, jis sprogsta kaip burbulas akcijų rinkoje; ilgainiui jo palikti pūliai mums tampa istorine pamoka – rodo kaip nereikia gyventi. Tad ilgalaikėje perspektyvoje ir blogis atlieka gerą darbą.

Apie tai ir byloja biblinė Pažinimo medžio istorija. D-vas patalpino žmogų į idealas sąlygas (rojų), tačiau kad galėtų ir toliau gyventi be jokių problemų, jam reikėjo klausyti Viešpaties taisyklių - nenusižengti amžinosioms vertybėms. Kai žmogus pasirinko žengti iš kelio dėl takelio, jo gyvenime atsirado vietos blogiui. Šis kelia kančią ir lazdos būdu moko, kad žmogui verčiau su juo nesusidėti. Tačiau kadangi iš pradžių blogis intriguojančiai šviečia ir kviečia, kiekviena karta vis bando rasti ten laimę – kūdikis, nepaisant tėvų įspėjimų, kiša virbalą į rozetę, o jaunuolis mėgina atrodyti kietas mėgdžiodamas alkašus.

Blogis akinančiai šviečia, todėl mažas blogio žiburėlis kažkur tolėliau toks patrauklaus tamsiems protams. Blogio paskirtis – suteikti dvasinę pamoką tiems, kurie nesiekia dvasinės šviesos. Tokie gauna skaudžią „gyvenimišką“ pamoką. Blogis atliks savo prigimtinę funkciją tuomet po jo pateiktų pamokų nenugręšime akių, apmąstysime ką pamatėme ir pasidarysime toli siekiančias išvadas. 

A.Ramanauskas - Vanagas savo pasipriešinimu mums apšvietė blogio prigimtį. Jis mums parodė, kad blogis laikinas ir kad pražūva tie, kurie jam nusilenkia. Turėkite visa tai omenyje šiandien, kai susiduriame su liberalizmo monstru, grasinančiu Vakarų civilizacijos pamatams.