Kada gyvenot savo prerijose ir tankmėse, ir sėdėdavot vakarais prie laužo, ir viršuje mirgėjo žvaigždės - kartais būdavot vienas kitam žiaurūs ir žudėt, bet protėvių kalba, būgnelių tvinksniai ir įšventinimo šokis užvirindavo kraują, ir Didžioji Dvasia kalbėdavo jums iš tamsos.
Baltaveidžiai atnešė savo Dievą ir jų buvo daug, ir jie valdė griaustinį, nematytas galias ir daiktus, ir genties jaunimas panoro būti tokie patys. Kada prireikė jūsų rankų, jūsų Žemės ir jūsų moterų, jus nusipirko už stiklo karoliukus ir ugninį vandenį, o kas nesutikot ir priešinotės, buvote nugalėti ir suvaryti į rezervacijas.
Nusilenkę ir sutikę būti uždarytais saugiai gaunat valgio, rūbų kūnui prisidengti ir kitas baltaveidžių naudas, o laisvas atvirų erdvių dvelksmas liko sapnuose ir senų karių pasakojimuose, kuriuos sekat vakarais per sukaktis, ir ugnis dar kartais sumirga jūsų akyse.
Jums leidžia turėti vadus, šokti kaip senovėje ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir nuolankiausiems duoda dovanų, jūs sotūs, taikūs ir kartais labai laimingi, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, į savo tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.
Skaityti komentarus