Europinėj kultūroj ir asmeniui, ir valstybei svarbiausia yra pinigai, tapę nauju jėgos pavidalu. Imperija, kurioj gyvenam, kuriama paskolom ir pelnais, elitų papirkimais ir turto goduliu. Ji gali suvirškinti ištisas tautas, niekada nesubankrutuos ir nebadaus. Tačiau visada pralaimi susidūrus su jėga, nes pati vidinės, kuriančiosios jėgos nebeturi. Ir nebenori turėti.

Azijinėj imperijoj buvom pavergti, bet stiprūs, kupini pralaimėtojų kartėlio ir neturtingos lygybės solidarumo. Galėjom nesunkiai būti kartu, patirti peties jausmą ir savo jėgą, kurios jie bijojo. Dabar prisipildėm atskirties neapykantos, gyvenam vienatvėj ir nepasitikėjime, ir patys bijom, nors norim visko.

Juk pamenat – priešas ir draugai buvo aiškūs, buvo lengva pakilti ir būti kartu, ir minios iki horizonto dainavo nepamirštas tėvų dainas. Dabar priešais sau esam patys, niekas nebedainuoja, apsunkę dar kartais suplasnojam, bet nebegalim pakilti. Vis skaičiuojam, ar apsimoka būti laisvais.

Kadaise tautas reikėjo nukariauti, dabar jas galima nusipirkti. Senoji azijinė imperija žlugo nuo pinigų stygiaus ir skurdo, šita baigiasi nuo pertekliaus, turtų ir persisotinimo. Visos jos vertybės tuštėja, praranda esmes ir išeina iš žmonių, kuriuose nebeliko tikrumo.

Svetimos šventovės dygsta kaip grybai viduje ir pasauly. Ir nebėra turėtos jėgos, kuri pavirto tinguliu, tuščiais pinigais ir sočios, serijinės amžinybės iliuzija. Savinaikos siautuly Naująją Romą sugriaus ne išorinė jėga, o įsiviešpatavusi beprotystė, masių ištvirkimas ir barbarai.