Šiems dabartiniams - tai dzin kube, nes čia šalis, kur daugumai viskas dzin. Tikrieji politika paprastai nesidomi - laisvai, be nepriteklių gyvenantiems rūpi gyvenimas, o ne tarakonų lenktynės, kaip pabėgti nuo tikro gyvenimo į išsvajotas vietas, kur gyvenimo nėra. Todėl juos politikon įvynioti nelengva.

Čia kylančių isterijų lygis proporcingas tikrumo nebuvimui. Kuo mažiau laisvės ir daugiau dvasios ir daiktiško skurdo, tuo tirščiau aršiai politikuojančių. Iš čia dėsnis - domėjimasis politika atvirkščiai proporcingas valstybės gerovei. 

Ir nors tą dėsningumą artikuliuotai suvokia ne kiekvienas tikrinis lietuvis, bet jaučia visi. Todėl zombių grupuočių okupuota ir prakutusių šaunuolių-pakalikų užvaldyta teritorija stengiasi tikrovės nuojautą eliminuoti arba bent iki maksimalaus minimumo sumažinti.

Iš viešos erdvės, iš smegeninių savicenzūrai ištrynus neigiamą informaciją, mums prigalvojama įvairiausių "pozityvų". Bepročiai ir beūsiai kandidatai į ekonomistus bei žvygaujančios TV panelės reikalauja "optimizmo". Tikrai esamos problemos nurašomos tikriems ir tariamiems opozicionieriams, t.y. vidinių okupantų priešams. 

Šlapiai žiojinčias proto ir širdies skyles užglaisto vibratoriai, bulvaras, popsai, bunkės, bonkės ir pramogų kulto apeigos. Tikros politikos sąmoningas naikinimas kasdien vis gilėja ir jos viešai lieka vis mažiau, kol tikrovė galutinai pradingsta. Ir taip sukuriama įprasta (todėl priimtina) kaip norma regimybė, jog viskas lyg ir tvarkoj.

Tai daugeliui priimtina, nuramina ir iki tam tikro laipsnio nėra blogai. Nes aplinkui tavo šventąjį aš atsiranda menama, pustikrė virtualaus komforto zona. Mažiau problemų ir nerimo, mažiau realybės ir depresijų, mažiau marginalų gelbėtojų ir tikrų idiotų.

Gyvenkit čia ramiai, mielieji mano, mokėkit paskolas, už mūsų ir jūsų patogumą ir gėrius. Kol tai galutinai neužblokuoja sveiko proto, tikros kritikos ir visuomenės savivokos, problemų supratimo ir bet kokio žmogiškumo judesio. 

Stovintis vanduo po truputį užeina maurais, apvirškintu, prestižiniu melu pasisotinama ir štai - jau žavimės numylėta neteisybe! Jos reikia vis didesnės dozės, ji skani, nekaloringa ir sveika, ir ant etiketės parašyta TYLĖJIMO TIESA. Jai nebyliai meldžiamasi, kad tik nieko neatsitiktų, kad tik būtų kaip kiti nori ir kaip mums nereikia.

Nes jau mūsų lapai krenta, dienos trumpėja ir štai, juk matom, kaip kas vakarą į gatves išbrenda galinga zombių padermė. Netikra tikrovė yra jų realybė, sapnas yra jų tikrovė, nors gyvenimą kartais dar pamato sapne ir atsibudę eina atsigerti alaus. 

Tai galutinis produktas vartojimui - niekam nieko bloga nedaro, visi juos tik myli. Ir jiems skirta viskas, kas kalbama, daroma, įvyksta. Jie nuperka ir suėda viską.