Tačiau, keičiantis istorinėms aplinkybėms, teisė turi būti nuolat tikslinama, kad atitiktų besikeičiančias realijas. To nedarant vis dažniau susiduriama su situacija, kada tai, kas teisėta, nebėra teisinga, o tai, kas teisinga, tampa neteisėta.

Normaliai funkcionuojančioje valstybėje tokia situacija inicijuoja savireguliacijos procesus, kai politinių įrankių pagalba teisė nuolat keičiama ir tikslinama. Istoriškai čia būna begalė prieštarų, kraujo, aklaviečių.

Tačiau niekada, jokioje valstybėje, išskyrus visiškų bepročių režimus, joks teisės viršenybės principas nėra nukreipiamas prieš valstybės ir pačios valdžios stabilumą, naikinant civilizacinius, kultūrinius, religinius ir moralinius visuomenės daugumos pamatus.

Dabar gyvename unikaliais laikais, kai remiantis teisiniais argumentais, teisių gynimo pretekstu ir naudojant tarptautinės teisės mechanizmus kaip įrankį naikinamos valstybės ir veikiama prieš pamatinius visuomenių interesus.

Tik vienas banalus, bet labai akivaizdus pavyzdys - migruojančių barbarų antplūdžiai. Pakaktų pakeisti porą sakinių teisės sistemoje - ir viskas baigtųsi. Tačiau ne, niekas tų sakinių nesirengia keisti, idiotiška, žalinga teisė "aukščiau visko"! Tegu viskas sugriūna, bet tie sakiniai bus neliečiami!

Politiškai elgiamasi pagal principą - jei tokios išgalvotos teisinės praktikos viršenybė kenkia valstybių suverenumui, visuomenių bei civilizacijų išlikimui, tai naikinančios teisės pirmenybė ir viršenybė yra svarbiau.

Gal istorikai pataisys - labai laukčiau - bet tokio unikalaus, beprotiško istorinio nonsenso, kai tūkstantmetė civilizacija ir kultūra naikina save, aš nežinau. Tą situaciją gana įdomu stebėti, bet joje baisu gyventi.