"Gabrielius formuoja diplomatijos madas".
"Landsbergiui lenkėsi JAV elitas."
Po metų nuo atsarginių suolelio į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko postą grąžintas Ž. Pavilionis akcentuoja, kad, nepaisant opozicijos kritikos, pasirinkta tinkama diplomatijos kryptis. Pagyrų už "lyderystę" jis negailėjo ministrui Gabrieliui, esą, palaikančiam ryšius su Vakarų šalių pirmaisiais asmenimis.
Ž. Pavilionis rėžė: "J. Bidenas negalėjo atitraukti akių nuo D. Grybauskaitės".

Tai dvi antraštės vienam ir tam pačiam tekstui. Kuri tikroji?
Ir kaip ten buvo iš tikrųjų: tik LENKĖSI, ar AKIŲ NEGALĖJO ATITRAUKTI?
"Taip ir matau J. Bideną, negalintį atitraukti akių", - rašo Seimo narė Agnė Širinskienė.
O komentatoriai leipsta juokais ir atrašo: "Kažin, Baideno žmona žino, kas vyksta?"
"Kiek daug aprėpiančios akys"…
"Kokia šlovinimo įvairovė".
Yra kategorija žmonių, kurių asmeninės savybės tiesiog nesuderinamos su aukštomis pareigomis. Pavyzdžiui, Ž. Pavilionis, A. Bilotaitė, I. Šimonytė, A. Armonaitė, M. Danielė, G. Langsbergis, A. Maldeikienė. Pikta, graudu ir juokinga į juos žiūrėti.
Jei žmogus reikalauja sau garbės, reiškia, jis jos neturi. Kvaila, kai to reikalauja ministras. Juokinga, kai jam lenkiasi ir pataikauja "dvaro" pavaldiniai. Žmogaus charakteris geriausiai atsiskleidžia ne ištikus nelaimei, o įgavus valdžią.
Kaip elgiasi šie žmonės, patekę į ministerijas? Juokinga, pikta ir graudu į juos žiūrėti.
Kas jiems trukdo? Ogi intelekto stoka ir charakteris.

Jie man primena veidmainį, kuris užmušęs savo tėvą prašo teismo būti atlaidesniam todėl, kad jis - našlaitis.
Žmogaus charakterį pažinsi tada, kai jis tampa kitų ir savo viršininku.
Tokie žmonės nesugeba būti neteisūs.
Žygio ar Ingridos charakterio žmonės niekada nebus savo valios valdovai. Jie tiesiog nesutverti vadovauti valstybei. Į darbą kokios nors Dobrovolskos nepriimtų nė viena rimtesnė teisininkų kontora. Juk ir nepriėmė. Bet ministre ji būti - tinka. Tokie žmonės buvo, yra ir liks valdžios, pinigų ir sąžinės vergai. Jeigu žmogaus intelektas matosi po pirmo jo ištarto sakinio, tai vadovo Charakteris nepakabinamas jo kabinete ant sienos.
O būtent charakteris ir asmeninės savybės formuoja diplomatiją, lemia tarpusavio santykius, žmonių ir valstybių ateitį.
Vos vienas žodis yra sukėlęs ne vieną karą. Vos vienas žodis, ištartas laiku, sustabdė pakrikusią armiją ir pralaimėjimą pavertė pergale.
Charakteriu ir kantrybe galima pasiekti kur kas daugiau negu jėga.
Neturintis tinkamų asmeninių savybių karštakošis vadas savo charakterio niekada nepakeis. Nes tai - neįmanoma.
Praradęs savo garbę, jis reikalaus gerbti jo antpečius.

Toks ministras, pirmininkas ar premjeras nesuvokia, kad iš jo visi juokiasi, kad garbės neįmanoma nusipirkti, išsireikalauti ar atimti. Garbę galima tik prarasti.
Žmogus gali 40 dienų gyventi be maisto, keturias dienas - be vandens, keturias minutes - be oro, bet nė sekundės - be garbės.
Be garbės, be principų, be intelekto, be charakterio žmogus panašus į laivą be kompaso. Jis keičia savo kryptį vos pasisukus vėjui.
Žodžiai visų žmonių vienodi. Tik protas, charakteris ir elgesys parodo, kuo jie skiriasi vienas nuo kito.
Vos išgirdus žodį "Maldeikienė" kiekvieno žmogaus sąmonė išeina už ramybės ribų, o proto ląstelės padidina apsukas. Sakoma, žmogaus tikrasis charakteris išlenda, kai jis nusigeria arba kai įgauna valdžią. Tuo nesunku įsitikinti.
Nėra nieko pavojingesnio už sunkaus charakterio žmogų, už neprognozuojamo charakterio vadovą.
Istorija įrodė, kad dėl sunkaus valdovų charakterio net galingiausios imperijos ir karalystės virsdavo dulkėm.
Valdovo charakteris lemia jo paties ir valstybės likimą.
Kaip būtų galima apibūdinti šios kadencijos Lietuvos "valdovų" charakterį? Gaila, bet tinkamiausi žodžiai lietuviškame žodyne tam apibūdinimui dar neatrasti. Valdantieji valdžios galiomis naudojasi kaip savo nosine. Jie įsivaizduoja, kad yra amžini, nepakeičiami, nepakartojami, vieninteliai.
Artėjant šventėms vieni žmonės meldžia sveikatos, kiti - ilgo gyvenimo, treti - kad būtų išgelbėti nuo pavojaus, ketvirti - vaikų, dar kiti - meilės, penkti - pergalės.

Apie ką svajoja valdantieji įspėti nesunku: jie meldžia turtų, valdžios ir šlovės, įbetonuotos jeigu ne į Vilniaus, tai bent į Kijevo grindinį. Bet ne visų jų maldos bus išklausytos, nes net Aukščiausiasis beprotiškų prašymų nepildo.
Protingas žmogus siekia tik tiek, kiek gali apglėbti ir ne daugiau. Protingas žmogus suvokia, kas jam tinka, ką jis pajėgia ir kuo gali būti.
O su patekusiais į valdžią būna kitaip: tas, kuris trokšta valdžios, nuo valdžios ir žūsta; piniguočius žūsta nuo pinigų; vergas - nuo vergystės; malonumų belaisvis - žūsta nuo malonumų.
Šios kadencijos valdantieji pamiršo, o gal išvis nežinojo, kad mokestis už valdžios malonumus vadinasi "atsakomybė". Kad Konstitucija negali tapti jų nuosavybe. Kad Osvencimo krosnys jau seniai užgęsę. Kad prievartos institucijos, jeigu jos ir nėra nekaltų mergelių licėjus, bet su žmogaus teisėmis privalo turėti kažką bendro.
Kad Lietuva negali būti nupiginta iki neliečiamų ir nekritikuojamų "dievukų" lygmens.
Kad karas negali būti proga sukišti valdžiai rankeles į valstybės kišenę ir taškyti viešuosius pinigus, nors tik dėl to besielės ir belytės žmogos ir susigrūdo į valdžią.
Kad būti nepatenkintu "šaikos" sprendimais nėra "antivalstybinė veikla", kad tai nėra nei "nusikaltimas", nei "grėsmė".
Kad "apsinarkošinę" žmogos negali valdyti valstybės. O kad jie tokie - rodo jų sprendimai, neadekvatus elgesys, judesiai, kalba, išvaizda, apranga.
Nes vien išgirdę kai kurių jų pavardes - mes pasidarome įtarūs, pakeliame akis, įtempiame klausą, viduje mums įsijungia visos įmanomos proto signalizacijos, o smegenys padidina apsukas.
Štai kokie "laisvės milžinai" užaugo Marijos žemėje. O mes ir nepastebėjome. Kol mes kovojom už Tėvynę ir laisvę, kol giedojom Tautišką giesmę - per tą laiką užaugo nauja, "progresyvi" "laisvė". Ji "apsinarkošino" ir tapo tokia didelė, kad ėmė nurodinėti ne tik žmonėms, bet ir valstybei, kaip gyventi, kaip elgtis, ką kalbėti, ką rašyti, ką šlovinti ir ko bijoti.
Mūsų "laisvė" pasuko ne ten.
Neliko pasididžiavimo trispalve, tauta, valstybe, jos žmonėmis, neliko pagarbos Seimo nario vardui. Neliko NIEKO.
Kai žiūrime į bet kokią naujai išrinktą valdžią, pasidaro aišku, kad pirmoji valdžios taurė priklausys troškuliui, antroji - linksmumui, trečioji - malonumams, ketvirtoji - beprotybei.
Tačiau šios kadencijos "elitas" viską apvertė aukštyn kojom: jau pirmieji jų valdymo metai prasidėjo nuo apkvaitimo, pagirių, narkotikų, partnerysčių ir beprotybių. Tos beprotybės ir malonumai buvo, yra ir bus jų gyvenimo pradžia ir pabaiga.
Jų smegenys, matyt, sutvertos taip, kad lova, malonumai ir kvaišalai jiems sukelia dopamino pliūpsnius, kurie verčia džiaugtis, bet veda į genų ir tautos išnykimą.
Jausmas toks, kad motinos, šeimos ir Tėvynės jie niekada neturėjo. Jie pripažino tik lengvą, beprotišką gyvenimą, pinigus ir malonumus.
Kuo ilgiau jie tais malonumais džiaugsis, tuo skaudžiau bus su jais skirtis. O skirtis teks. Nes bet kuris džiaugsmas ir malonumas turi savybę baigtis.
Tik po dviejų metų šis "elitas" supras, kad didžiausias džiaugsmas - suteikti džiaugsmą kitiems. O jie šito taip ir nesuprato.
Jie nepagalvojo, kad per kitų galvas užlipus į valdžios viršūnę nuo jos nulipti jau neįmanoma, nuo jos galima tik nukristi.