Kaip aš drįstu pasisakyti už tradicinę šeimą? Kaip aš drįstu dalyvauti šeimų marše? Turiu nuomonę, kad šeima yra svarbi ir reikia išlaikyti šią sąvoką, kuri per amžius buvo perduodama iš kartos į kartą, kaip mano mama sako "Kaip radom taip palikim". Manau, kad Šeimos sąvoka yra tas dalykas, kurio nereikia liesti. Nes pavertus šeimą kažkuo kitu, ko siekia LGBTQ+, pasaulis geresnis nebus.

Aš drąsiai pasakiau, kad aš už šeimą ir tai yra sąvoka, kurią verta ginti. LGBT bendruomenė kūrybinga, gali sugalvoti kitą žodį ir juo vadintis, o ta agresija iš šios bendruomenės narių tikrai baisi ir vakar netgi susimąsčiau: galbūt ir bijau, bet bijau ne homoseksualų, kurių draugų turiu nemažai ir kurie nepritaria agresyviai ir sakyčiau ekspansyviai LGBTQ+ veiklai, bijau LGBTQ+ bendruomenės kaip darinio (palyginčiau jį su nacistine Vokietija, kur negali būti kitos nuomonės), bijau jų įtakos, jų agresyvumo, jų noro visus cenzūruoti, jų pykčio šeimoms ir tradicijoms, taip aš bijau ir to neneigsiu. Tačiau nebijau žmonių, tiesa pasakius myliu juos tiek heteroseksualus, tiek homoseksualus, nors ir nepritariu jų kai kuriems veiksmams, bet juk net savo tėvų ir vaikų veiksmams kartais nepritariam.

O vakar buvau tikrai šokiruotas ir nuliūdęs, dėl vieno draugo man, visą vakarą ir šįryt buvo neramu.. Mąsčiau.. Kodėl? Ką aš padariau? Kodėl aš tapau jam ne draugu, aš tik pasakiau savo nuomonę, kuri jam netiko ir jis nesugebėjo jos toleruoti, todėl tiesiog nutraukė ryšius su manimi ir net išmetė mane iš draugų Facebook'e (čia gal šiek tiek juokinga dalis).

 

Iš tiesų gaila, kad nuomonė, jog aš palaikau tradicinę šeimą gali sugriauti santykius. Kita vertus tai parodo, kaip svarbu žmogui yra vertybės ir pagalvojau, jei tas žmogus galėjo įskaudinti mane dėl savo vertybių, aš galiu irgi atsilaikyti ir nepradėti atsiprašinėti, nes ne tik aš turiu visus toleruoti, bet ir mane bei mano požiūrį, tai ir yra tikroji tolerancija, o ne fašistinė - Bus kaip aš noriu, arba bus blogai, o savo nuomonę susikišk į...