Per neilgą laiką, kai buvo pargabenta N.Venckienė, teisėsauga jau patyrė keletą rimtų pralaimėjimų, o vienas iš jų veikiausiai pasirodys lemtingas.
Pirmiausia jie prarado viešųjų ryšių iniciatyvą – apie Venckienės pergabenimą sužinojome iš jos sūnaus Karolio, o teisėsauga ta tema surengė spaudos konferenciją tik po kokių dešimties valandų. Nors valdiški internautai mėgino visa kaip menkinti įvykio svarbą, jų pastangos nuėjo šuniui ant uodegos – ši naujiena vėl visus audrina nė kiek ne mažiau kaip tuomet, kai Venckienė buvo privesta pasitraukti iš Lietuvos.
Sužinojome, kad iš dešimčių kaltinimų liko tik keturi; be to, teisėsauga į JAV kreipėsi tik dėl šešių kaltinimų, kuriuose nieko panašaus į tai, kuo ją kaltino dar būnant Lietuvoje, t.y. sąmokslų prieš valstybę, nužudymų organizavimu ir taip toliau. Tai parodo, kad jie ir patys netikėjo, kad teisėta žmogų persekioti dėl visų tų baisių kaltinimų.
Dabar liko tik keturi kaltinimai: 1. sudavus Stankūnaitei, 2. sudavus policijos pareigūnui (abu be žalos sveikatai), o taip pat kaltinimai 3. trukdžius vykdyti teismo sprendimą ir 4. trukdžius antstolei atlikti savo pareigas. Jei kaltinimai tik tokie, tuomet pagal teisės aktus visai nėra pagrindo Vencienės laikyti suimtos, juo labiau nuteisti kalėjimo bausme. Tai, kad teisėsauga pagal tokius kaltinimus ją laiko kalėjime yra ne tik eilinė savivalė vidury baltos dienos, bet ir pagrindas nukentėjusiajai reikalauti iš valstybės kompensacijos. Tik kas ją mokės – ar sutinka susimesti teisėsaugos pareigūnai, propagandininkai ir šiaip pedofilų partijos šalininkai?
Tačiau pats svarbiausias teisėsaugos pralaimėjimas tas, kad jie neteko politinio užnugario. R.Karbauskis, G.Nausėda suskubo atsižegnoti nuo teisėsaugos, paskelbė kad tai ne politikų reikalas ir kad jie neturi teisės į tai kištis. Kadangi toje pusėje politinė galia buvo pagrindinė jų viltis bei drąsos šaltinis, nebeaišku iš kur jie semsis stiprybės toliau savivaliauti. Taigi jų galios šaltinis pakirstas. Nenustebčiau, jeigu dar nepraėjus ir tiems dviems mėnesiams Venckienė būtų paleista į laisvę.
Ko mums šiuo metu imtis? Sąjūdžio laikotarpiu laimėjome išorines kovas dėl laisvės, tačiau ne vidinės. Mus liko valdyti ta pati sovietinė nomenklatūra, kas ypač pasakytina apie teisėsaugą. Dėl to nereikia stebėtis, kad jiems teisingumas ne visuomet yra svarbiausias argumentas. Dabar turime galimybę juos iššluoti ir įvesti tose institucijose tvarką. Toks turėtų būti tikslas, dėl kurio negalima atlyžti ar eiti į kompromisus.
Venckienės persekiotojai, tiek ankstesni, tiek dabartiniai, turi žinoti, kad mes nenuleisime rankų, kol jie dėl visų savo savivaliavimų neatsakys. Kai paimsime viršų, jų laukia teismas. Jeigu jie šiuos mūsų tikslus žinos jau dabar, kur kas mažiau turės ryžto toliau savivaliauti.
Skaityti komentarus