Iš pradžių valdo karalius, kurį į sostą iškėlė tautos papročiai ir kuriais remdamasis jis valdo tautą. Visi dirba pluša, visi prisideda prie bendrojo gėrio, vyrauja tvirtos šeimos ir sveiki vaikai.

Valdymas sėkmingas, todėl valstybė plečiama užkariavimo ar kitokių prijungimų būdu. Dabar iškyla poreikis suinteresuoti naujus piliečius būti lojaliais, todėl prasideda svetimų papročių tolerancija. Tuo pačiu visi tradicionalistai grumdomi, nes jų linija neatitinka imperijos interesų.

Buvęs tautos, o dabar jau imperijos elitas atitolsta nuo liaudies. Svarbiau nei laikytis senųjų papročių yra demonstruoti toleranciją prijungtų kraštų gyventojams, kurti naujus visiems imperijoje bendrus papročius.

Nuo šaknų atitrūkęs elitas sueina į konfliktą su savo tauta. Dabar jiems aktualu primesti savo valią, pageidautina kad ir tauta nesilaikytų senųjų papročių.

Naikinama laisvė, nesutinkantys keliauja ant ešafoto. Likusieji prisitaiko ir tyli.

Praradęs ryšį su papročiais elitas nutrūksta nuo grandinės. Nebėra kas juos sulaiko nuo nesąmonių, nes visi dar besilaikantys veiksmingų papročių arba kapuose, arba nutildyti. Savaime suprantama, karaliaus patarėjai linksi galvą viskam ką karalius sumąstė.

Prasideda beprotiškos investicijos iš vienos pusės ir liaudies papirkinėjimas duona bei žaidimais iš kitos. Elitas susigrobia vis didesnę ekonomikos dalį, kiti nuskursta. Ekonomika tampa oligarchine.

Valstybės biudžeto poreikiai vis pučiasi. Kadangi dabar jau niekas niekur nerodo iniciatyvos, žmones tegalima motyvuoti vien pinigais. Prieiname, kad reikia mokėti jei nori ką nors pritraukti į kariuomenę ar kad dar ką aktualaus šaliai padarytų.

Elitas išsisuka nuo mokesčių, o iš eilinio nieko nebepaimsi. Valstybės išlaidos nenumaldomai pučiasi, o mokesčių surinkimas traukiasi.

Tada imperatorius į aukso monetas ima primaišinėti vario, o į sidabriokus geležies. Kurį laiką tai veikia, bet tik iki tam tikros ribos.

Kadangi šalies piliečiai aukojasi dėl savo šalies tik už pinigus, ir tai ne pernelyg, valdovas ūkiui palaikyti ir šaliai ginti kviečiasi barbarus samdinius. Šie kol kas civilizacijos neišlepinti, tinka jiems atlyginimas ir visa kita. Tam kartui viskas gerai.

Kadangi iždo deficitas vis auga, valiuta silpnėja, ateina diena, kai samdiniai barbarai pareiškia priimsią tik auksą. Jei ne, gali ir atsigręžti prieš nenaudėlį valdovą.

Atsiranda dvi valiutos - viena, tvirtoji, skirta išorei, kita saviškiams. Samdiniai barbarai gauna algą auksu, o piliečiai turi tenkintis variokais. (Primenu apie dviejų valiutų sistemą Sovietų Sąjungoje).

Kadangi iš imperijos variokų nepragyvensi, be to, imperatoriaus mokesčiai vis auga, piliečiai kraunasi šmutkes ir traukia gyventi į kaimą, kur gali dirbti žemę ir kur už triūsą įmanoma gauti adekvatų atlygį.

Imperatoriui mokesčių surinkimo bazė vis traukiasi, o svetimieji kariūnai tampa vis įžūlesni - darysi tą ir aną, antraip pereisime į kaimyninio barbaro pusę ir jis tave paskers.

Taip šalį iš pradžių ištinka finansinis, po to ir politinis bankrotas, kai imperatorius turi klausyti svetimųjų paliepimų jei nori dar kurį laiką pabūti valdžioje. Šie paliepimai ir toliau silpina imperiją, kol vieną dieną ateina užsienio barbaras su savo kariuomene ir suspardo šią valstybę kaip sutrūnijusį rąstą.

Toks didingų civilizacijų žlugimo kelias, ir jo priešpaskutinė stotelė būtinai bus valiutos nuvertėjimas.