Istorinė tiesa – K. Škirpa priešinosi žydų persekiojimui

Viešai Vilniaus meras Remigijus Šimašius sakė, kad K. Škirpa neva „ragino atsikratyti žydų“. Tuo tarpu tikra ir viešai skelbiama K.Škirpos pozicija, patvirtinta kelių Amerikos lietuvių laikraščių (1941 m.) buvo tokia: „žydai persekiojami nebus“, „Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“. Šis faktas Vilniaus miesto tarybos posėdyje buvo nuslėptas, nepristatytas. Tai vertinčiau kaip klastingą manipuliavimą istorine informacija, kai pateikiami tik vienašališki argumentai, galintys paveikti Tarybos sprendimą.

R.Šimašiaus manipuliacijos istoriniais faktais – siekis sukiršinti visuomenę?

Iš diskusijų viešoje erdvėje, socialiniuose tinkluose jau akivaizdu, kad toks Vilniaus tarybos sprendimas tarnauja Lietuvos piliečių kiršinimui, kaitina aistras. Gatvės pavadinimo keitimas grindžiamas neva K.Škirpai priskiriamais antisemitiniais pasisakymais. Tokiu būdu Vilniaus savivaldybės Taryba pažeidė nekaltumo prezumpciją – apkaltino asmenį be pateiktų įrodymų ir konkrečių faktų. Vilniaus meras, argumentuodamas dėl gatvės pavadinimo keitimo, rėmėsi istoriko N.Šepečio nuomone. Šis asmuo nevengia istorikui nederančių vertinimų, socialiniuose tinkluose aiškiai dėsto savo nusistatymą K.Škirpos atvžvilgiu, vadindamas jį „patologiniu melagiu“, „išdaviku“, „menkysta“ ir pan. Ar tai mokslininkui profesionalui deramas žodynas?

Tuo tarpu istorikas Vidmantas Valiušaitis randa svarių neatitikimų N.Šepečio teiginiuose, juos įrodo XX a. pradžios laikraščių faksimilėmis. Ar dalį istorinių duomenų klastojantis (nežinantis?)  ir galimai savaip interpretuojantis istorikas gali būti laikomas patikimu, o jo nuomonė – argumentas gatvės pavadinimo keitimui?

Remiamasi faktais, kurių nėra?

1940 metais K. Škirpa buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) inciatorių, išrinktas jo pirmininku. Meras R.Šimašius savo kalboje tarybai pateikė citatą, kuri nėra K.Škirpos citata. Pristatydamas gatvės pavadinimo keitimo projektą R.Šimašius sakė: „Viena vertus, K.Škirpa buvo pirmasis savanoris, iškėlęs trispalvę ant Gedimino pilies, kita vertus, jis ragino atsikratyti žydų. Aš nesu linkęs pritarti, kad tai pareiškę žmonės būtų pagerbiami jų vardu pavadinta gatve“. Pasak istoriko V.Valiušaičio, tai žodžiai iš LAF pareiškimo (apie žydus), kurio viešai paskelbto niekas nematė, joks istorikas nėra pateikęs įrodymų, kad jis kur nors viešai buvo išplatintas.

Vilniaus meras galimai manipuliavo tarybos narių nuomone, pristatydamas LAF pareiškimą, lyg tai būtų asmeninė K.Škirpos nuomonė. Verta pastebėti, kad LAF sudarė plataus spektro politinių grupių atstovai. Remiantis analogija, juk negalėtume teigti, kad visi Vilniaus miesto tarybos sprendimai atspindi asmenines R.Šimašiaus nuomones, o visi Seimo sprendimai atspindi V.Pranckiečio nuomones?

Istorikas V.Valiušaitis: K.Škirpa antisemitizmą traktavo kaip blogį

K.Škirpos biografiją išsamiai nagrinėjęs istorikas V.Valiušaitis rašo: „K.Škirpa nebuvo antisemitas, negalvojo apie „Lietuvą be žydų“. Priešingai. Jis buvo kairiųjų pažiūrų žmogus, valstietis liaudininkas, kurių politinė platforma, jau vien ideologiniais pagrindais, antisemitizmą traktavo kaip blogį.“ 

Kovodamas su tokiu nederamu Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos elgesiu imuosi visų būtinų teisinių priemonių, kad mūsų šalies visuomenė nebūtų skaldoma, o Tarybos sprendimai nebūtų priiminėjami grubiai iškraipant istorinius faktus.