Sukrutę Kauno gyventojai niekaip nesupranta ir kelia klausimus, kodėl infrastruktūra yra svarbesnė už gamtosaugą ir už natūralų kraštovaizdį. Pagal naująjį projektą, apibrėžiamą kaip Nemuno krantinės gatvės rekonstrukcija, tarp Žaliojo (geležinkelio) ir Panemunės tiltų palei upę nutįstų 3,5 km ilgio dviejų eismo juostų gatvė su pėsčiųjų ir dviračių taku. Toks įgyvendintas projektas neatpažįstamai pakeistų ir suniokotų natūralios gamtos židinį ir susiformavusią ekosistemą. Būtent šioje vietoje fiksuojama itin daug vandens paukščių rūšių, kurie čia ir peri, ir žiemoja, ši vieta taip pat turi didelę reikšmę migracijų metu ir yra bene didžiausia ančių bei gulbių lesykla.

Planuojamas kelias žaliąją zona sumažintų apie 20 metrų – tai žinoma, ir padidėjęs triukšmo lygis, išaugusi tarša, dėl intensyvesnio transporto sumažėjęs saugumo lygis. Yra būtina atlikti tyrimus, kurie parodytų, kokią žalą tai padarytų gyvūnams – tiek vandens, tiek laukiniams paukščiams, tačiau tuo dar nebuvo pasirūpinta. Šioje vietoje nesigirdės ir vaikų klegesio, nes vieta jau nebebus tokia patraukli žaidimams ir poilsiui, kaip yra dabar.

Bene didžiausias šio projekto paradoksas yra tas, jog apsimetama, kad viskas vyksta dėl gyventojų, nors šie prieštarauja šiam projektui visais įmanomais būdais. Tokio gyventojų vieningumo turbūt jau seniai nematėme. Sužinoję apie ateities planus, vietos gyventojai prie upės susikibo rankomis padarydami „Nemuno kelią“, taip išreikšdami savo nepritariančia poziciją ir siekį išsaugoti natūralią krantinę.

Gyventojai principingai gina savo nuomonę, siekia išsaugoti gamtą ir nedaryti jai žalos, tačiau miesto meras gyventojus linkęs ignoruoti ir nepaisyti jų nuomonės. Žiniasklaidoje buvo pasirodęs viešas vienos kaunietės laiškas, kuriame ji jausmingai ragino miesto merą atsižvelgti į savo rinkėjus, ir ypatingai – į gamtą. Laiške priminta, kad būtent Ž. Šančių paupyje pasodintas pušynas, skirtas Lietuvos kariuomenei pagerbti, ir tuo labiau, jog Kaunas priklauso PSO (Pasaulinė Sveikatos Organizacija) sveikų miestų organizacijai, kurioje išdėstyti tokie punktai, kaip saugoti gamtą ir kurti žalią miesto aplinką; skatinti aktyvių ir viena kitą palaikančių bendruomenių vystymąsi; skatinti kultūrinį ir gamtinį paveldą atstovaujančių žmonių bendradarbiavimą; suteikti sąlygas gyventojams dalyvauti sprendimų priėmime, kurie susiję su jų sveikata ir gerove. Kelio projektas su šiais punktais nesiderina niekaip, ir tuo labiau – netgi visiškai prieštarauja tokiems punktams.

Gyventojai savo nuomonę išsakė ir tiesiogiai, nuvykę į savivaldybę. Didžioji salė per šį susirinkimą buvo pilnai užpildyta, o rengiamo projekto atstovų kalbos buvo tiesiog nušvilptos, dar kartą išsakant poziciją, jog naujos gatvės čia tikrai nereikia ir vietos bendruomenė nori išsaugoti Nemuno krantinę tokią, kokia ji yra dabar. Rinkėjų nuomonę ignoruojantis meras į susitikimą neatvyko, į gyventoju skundus ir pergyvenimus nieko neatsakė. O gyventojai čia dalinosi tikrai jiems svarbiais klausimais ir pastebėjimais, buvo paminėta ir tai, jog jie negalėjo tinkamai susipažinti su projektu, kad nebuvo atsižvelgta į žmonių poreikius, nebuvo ir jokių tyrimų, kurie rodytų, kad šios gatvės reikia. Gyventojai, jau prieš tai pastebėję kietą mero poziciją ir dėmesio nekreipimą į juos, atsinešė netgi plakatus, viename jų kreiptasi netgi maldos principu: „Visvaldai, išgirsk mus! Visvaldai, išklausyk mus!“

Vieninteliai V. Matijošaičio komandos motyvai dėl planuojamo tiesti kelio, yra tie, jog tai bus pirmasis paplūdimys Kaune, pritaikytas neįgaliesiems, kad gatvė yra svarbi Šančių mokyklos bendruomenei ir tai, jog nauja gatvė Kauno miesto detaliajame plane numatyta nuo 1929 m. Nors paskutinis faktas skamba labiau kaip anekdotas, ir į susirinkimą atėjusiems kauniečiams tikrai sukėlė juoką, kandžius komentarus valdžiai. Žvelgiant į šia situaciją galima tik padaryti išvadą, jog gyventojų nuomonė ir lūkesčiai neturi jokios galios, o nuomonė, net ir išsakoma masiškai – bevertė, lyginant su mero planais. Miesto valdžia, užuot tarnaudama viešajam interesui ir naudodamasi demokratiniais principais, dėlioja tik savo prioritetus ir demonstratyviai parodo, kieno rankose yra visa kontrolė. Belieka tikėtis, jog gyventojai ir toliau gins gamtą, kurią iš jų bandoma atimti, ir bus priimtas tik racionalus sprendimas.