Suprantame, kad „landzbergiai“ turi iš ko pasimokyti, kaip „tvarkytis“ su savo oponentais taip užčiaupiant visą opoziciją, bet „landzbergių“ mes nebijom, kaip A. Navalnas nebijo Putino. O kas taip suerzino „landzbergius“, galite paskaityti žemiau:

Ramūnas Karbauskis:

#PrivatizuojaProtusIrIstoriją

Landsbergiams Lietuvoje viskas paprasčiau – už vieną eurą jie gali parduoti įmonę su milijonus vertu sklypu, jie gali užvaldyti LRT ir nacionalinis transliuotojas tampa jų propagandos instrumentu, jie gali privatizuoti istoriją ir faktas, kad visais trim atvejais, metodai ir siekiai tie patys – pasinaudoti kitais, parodant, kad yra Tauta su savo vertybėmis ir istorija, ir yra Landsbergiai, su kitomis vertybėmis, istorijos suvokimu ir galiomis, kurioms deja pasipriešinti išdrįsta ne daugelis. Šios savaitės įvykiai tai atskleidė dar labiau.

LRT laidoje vaikams buvęs Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas Vytautas Landsbergis pristatytas Prezidentu. Nors Seimas šią savaitę priimdamas rezoliuciją nepavadino V. Landsbergio nei Prezidentu, nei valstybės vadovu. Seimas tiesiog įsiklausė į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad įstatymo leidėjas neturi teisės sudaryti teisinių prielaidų kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui.

Seimas konstatavo ir tuometinę teisinę realybę. 1990 m. įsigaliojusi laikinoji Konstitucija (tuomet vadinta Laikinasis Pagrindinis Įstatymas) 86 straipsnyje sako „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.“ Kitaip tariant, laikinojoje Konstitucijoje AT pirmininkas nėra vadinamas valstybės vadovu.

Ir nors iš politikų sudarytas Seimas gebėjo išlikti atviras šiai istorinei tiesai ir Seimo priimtoje Sausio 13 dienos rezoliucijoje Vytauto Landsbergio neprilygino valstybės vadovui – Prezidentui, LRT propagandistams istorinė tiesa nėra svarbu. Jie pasielgė kitaip, kaip ir priklauso TS-LRT: ėmėsi mūsų vaikų, paskleisdami neteisingą Lietuvos istorijos interpretaciją ir taip juos indoktrinuodami konservatorių legenda apie V. Landsbergį – Prezidentą.

Tokių propagandos ir indoktrinavimo pavyzdžių yra daug. Kad ir bandymai „privatizuoti“ Sąjūdį. Pamirštant kitus jo lyderius, kaip kad R. Ozolą, bei visų Sąjūdžio lyderių pirminį susitarimą, kad Sąjūdžio vadovai kaip lygiaverčiai lyderiai turi rotuotis. Organizacija turėjo būti valdoma laikantis principo, kad tai tikrai ne vieno asmens organizacija. Bet Landsbergis, bėgant mėnesiams ir metams sumaniai atsikratė visų, kurie galėjo jam trukdyti mėgautis postais.

Mūsų mokyklose ir vaikų darželiuose dirbtinai populiarinamas konservatorių politikų asmeniškai užregistruotas neužmirštuolės prekinis ženklas, kuriuo bandoma išstumti istorinius mūsų valstybės simbolius, o Sausio 13 diena bandoma paversti konservatorių savireklamos akcija, kada skamba tik viena pavardė, užgožiant tuos, kurie paaukojo savo gyvybes ir sveikatą vardan mūsų laisvės ir prie pergalės Sausio 13 prisidėjo labai daug.

Tačiau propagandistai puikiai supranta – bėga metai, atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje užaugo kelios kartos žmonių, kuriems Sausio 13 įvykiai yra gyvi tėvų, senelių pasakojimai ir išgyvenimai, istorijos pamokų turinys, istorija pasakojama televizijos ekranuose. Naujoji karta pati nematė R. Ozolo, A. Juozaičio, kitų Sąjūdžio lyderių, nejautė šalia tvirtai suremtų pečių buvimo prie Seimo rūmų.

Naujoji karta nepamena ir to, kaip Nepriklausomybės aušroje dėl dažnai nusikalstamų sprendimų, lėmusių milijardinę žalą valstybei, šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių buvo priversti emigruoti. Todėl būtent į šias kartas nutaikyta prokonservatoriška propaganda, bandanti Nepriklausomybę paversti ne Tautos, o konservatorių pergale, kurią užtikrino vienas lyderis.

Nežinau, kaip kitiems, bet man tai primena sovietinę propagandą, kuri vis stengėsi formuoti vieno lyderio kultą ir tą darė ilgainiui nusitaikydami vis į jaunesnius vaikus. O Lietuvos atveju, tai dar turi panašumų į Šiaurės Korėją, kur dabartinio diktatoriaus senelis Kim Ir Senas pavadintas „amžinu prezidentu“, vadovaujančiu ir iš kito pasaulio. Matydamas V. Landsbergį supančios propagandos siekį paversti jį prezidentu ar būti įvardintu valstybės vadovu, nenustebčiau ir noru jį padaryti „amžinuoju“.

Mintimis vėl grįžtu prie Sausio 13, kurios atminimas yra šios savaitės esmė ir prasmė. Matant Sausio 13-osios kovą už Laisvę yra akivaizdu, jog ne vien Aukščiausios Tarybos pirmininką ir narius gynė dešimtys tūkstančių žmonių prie Seimo, televizijos bokšto, LRT pastatų. Jie gynė Nepriklausomybę ir savo Laisvę.

Sausio 13 mes turime prisiminti ir švęsti Tautos didvyrišką kovą už laisvę, o ne tuos, kurie gana egoistiškai bando privatizuoti Lietuvos laisvę ir jos simbolius. Turime atsiminti Tautos praeitį, mus vedusią į Sausio 13 ir iki tol buvusias laisvės kovas: Žalgirio mūšį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augimą, knygnešius, tarpukario ir pokario Laisvės kovas. Tai mūsų pasididžiavimas, identitetas, ateities pamatas. Turime didžiuotis mūsų valstybės istorija ir niekam neleisti tos istorijos privatizuoti, paverčiant ją ne mūsų visų, o kažkieno.