Kad ir kiek ekonomistai sako ir moko turėti santaupų bent 4-6 mėnesiams į priekį, ar daug yra turinčių? Prisipažinsiu - neturiu. Ir ne tik aš. Vienišos mamos, auginantys vaikus su negalia, daugiavaikės šeimos, tos šeimos, kuriose dirba tik vienas suaugęs ir dar nemaža dalis mūsų visuomenės gyvena „nuo algos iki algos“. O kur dar netikėti automobilio, skalbyklės ar šaldytuvo gedimai? Visiems jų nutinka ir nedideli rezervai staiga išsenka.

O kiek mūsų šalyje uždirbančių minimumą? Kiek dirbančių su IDV pažymomis, verslo liudijimais? Kiek smulkių įmonių vadovų nemiegojo šią naktį ir galvojo, ką reiks daryti: skelbti bankrotą, leisti darbuotojus neapmokamų atostogų? Nes atleisti išmokant išeitines pašalpas ir nepanaudotus atostoginius jie tiesiog neturi iš ko. Nėra rezervo. Ir taip kas mėnesį vos surinkdavo reikiamą sumą.

Ir toliau reiks pirkti maistą, higienos prekes. Kažkam reiks mokėti nuomą ir čia pasimatys, kaip mes gebame vienas su kitu tartis ir vienas kitą suprasti. Juk tie, kas nuomoja, dažnai turi ir daugiau pragyvenimo šaltinių, o nuomininkai neretai paslaugas iš paskutiniųjų apmoka, nes savo būsto taip ir negeba įsigyti... Pasimatys, kiek esame vienas kitam žmonės...

Tiems, kurie dirba sistemoje, kažkokių didelių pokyčių nebus. Darbas nuotoliniu būdu? OK, organizuos ir žmonės tik apsidžiaugs.

Tiems, kurie dirba žiniasklaidoje, gyvenimas pagerės - svarbu nuolat laikyti pirmuose puslapiuose Karūnos pavadinimą ir klikbaitines antraštes kepti. Ir nesvarbu, kad tų straipsnių pusė teksto kartojasi - dar paaiškins, kad žmonės juk nori tai skaityti dar ir dar, nori žinoti. Žmonės nori BIJOTI!

Ar tikrai? Ar tai, kas dabar prasidės iš tiesų buvo būtina ir neišvengiama? Tik taip sukovosime su koronavirusu, kuris vienintelis toks baisus ir taip grobiantis žmonių gyvybes, kad nuo maro laikų nesame turėję?

O gal? O gal kažkam reikėjo, kad tas COVID-19 padalintų, supriešintų, perkeistų pasaulį? Mus visus...

Ir dabar galim rinktis: ieškoti bendrų priešų, kalti prie kryžiaus tuos, kurie vaikšto gatvėmis kosėdami arba...

Arba pamatyti save ir iki šiol buvusį pasaulį kiek iš kitos pusės. Mus juk valdo. Mumis manipuliuoja. Ir taip meistriškai! Bandą avių sužiūri vienas geras aviganis. O jei uždaro į aptvarą, nė prižiūrėti nereikia - avys vietoje - pakanka akį užmesti įsitikinimui...

Na, tarkim, mes avys kažkieno akyse. Tegul. Tačiau galim imti ir sukurti savo žaidimo taisykles. Matėt, sklinda video, kur karantinuoti italai groja, šoka balkonuose? Galim ir mes.

Nebūtina šokti ir dainuoti. Mokam ir kitaip. Mokam ne tik matyti kaip gerai ar blogai yra man. Gebam susitelkti, kai kažkam prireikia pagalbos: maistu, paslaugomis, rūbais...

Kažkam tikrai tie du karantino mėnesiai (juk nepatikėjot, kad po dviejų savaičių viskas pasibaigs?) bus labai sunkūs. Keičiasi sezonai - vaikai bus išaugę praėjusių metų rūbus, batus, o įsigyti pigiau naujų galimybių nebus - juk neveiks pigių rūbų parduotuvės, turgus, pramoninių prekių parduotuvės neskelbs akcijų, nes joms net neleista dirbti. Galima būtų kelti klausimą, kodėl, bet kai kažkas įvyksta, tokie klausimai netenka prasmės... Galim piktintis situacija, o galim savo vaikų išaugtus dalykus pasiūlyti tiems, kam kaip tik bus geri.

Kažkam bus sudėtinga ir maisto įsigyti. Pamenat: nemokamos atostogas, minimalios pajamos, nėra santaupų... Šiuo atveju turime būti atidūs ir padėti vieni kitiems. Juk galime. O tų nupirktų grikių ir makaronų vieni nesuvalgysime!..

Neišvengiamai pasikeisime... Kažkam teks mokytis paprašyti pagalbos. Kažkam teks mokytis ją pasiūlyti. Kai į darbus nereiks eiti ne savaitgalį, o mažiausiai mėnesį, nukris visos kaukės. Ai, beje, grožio salonai nedirbs, tai kai kurios kaukės ne tik perkeltine prasme dings nuo veidų.

Šeimos vėl mokysis bendrauti. Tie, kurie tik ieškos kaltų, po karantino skirsis. Krizės visuomet pirmiausiai parodo mus pačius. Tai nei blogai, nei gerai. Katalizatoriai tik pagreitina tai, kas neišvengiamai būtų nutikę. Dalis kaip tik - sustiprės, nes pagaliau bus laiko viską išsiaiškinti ir susiderinti iš naujo...

Iškils nauji didvyriai. Dalis pjedestalų sugrius.

Panikos, nevilties, baimės kontekste ypatingai paklausi bus ramybė, greita reakcija ir gebėjimas spręsti problemas. Šios savybės visad buvo reikalingos, tik gal paskęsdavo triukšmo jūroje.

Sekmadienį bažnyčios nekvies į pamaldas. Kažkas gal nustebs aptikęs Dievą savo kieme ir artimo veide...

Ta intencija ir palinkėkime vieni kitiems ramybės...

P.S. Ir pasaugom vieni kitus - juk galim!..