°C
      2019 01 23 Trečiadienis

      Prekybos vaikais sargyboje

      Nuotrauka: L. Kukuraitis | A. Guogos iliustracijos

      Autorius: Aurimas Guoga
      2019-01-10 19:00:00
      2019-01-10 19:00:00

      1626 metai buvo vieni niūriausių Vokietijos istorijoje. Jau aštunti metai vyko pilietinis karas tarp katalikų ir protestantų; kraštas jau buvo patyręs kelis priešingų kariaunų antplūdžius, kuriuos paprastai lydėdavo plėšimai bei prievartavimai. Lyg to būtų maža, dar ir stojo mažasis ledynmetis, kai staiga smarkiai krito temperatūra ir dėl ko gerokai sumenko derlius. Bambergo vyskupas Johannas Georgas Kuchsas liepė griežčiau kautis su raganavimu, įsimetusiu į miestą prieš ketverius metus metais.

      Dėl stropaus ganytojų darbo suimtų raganų skaičius augo kaip ant mielių. Bambergo inkvizitoriai tam reikalui net pasistatė atskirą kalėjimą, pavadintą Drudenhaus. Patekti į tą kalėjimą buvo labai paprasta – pakako anoniminio įskundimo. Iš jo sveikam ištrūkti kone neįmanoma, nebent davus didelį kyšį.

      Raganų identifikavimas ir demaskavimas vyko taip: jeigu koks nors gyventojas pranešdavo, kad, jo įsitikinimu, viena ar kita moteris užsiima raganavimu, ją suimdavo. Iš pradžių auka nenorėdavo prisipažinti susidėjusi su velniu ir apkerėjusi apylinkes, tačiau kai raganų medžiotojai į darbą paleisdavo rankų pirštus trupinančius varstotus, įkaitintą geležį ir panašias įtikinėjimo priemones, visos kaip viena kaltę išpažindavo ir būdavo siunčiamos ant laužo. 

      Raganų medžioklė XVII amžiuje buvo ne tik dievobaiminga veikla, bet ir patrauklus verslas. Pirmiausia, įspūdingos sumos už raganų paleidimą. Antra, vietiniai gyventojai turėjo mokėti inkvizitoriams už išvadavimą nuo raganų kerų. Todėl be pasimėgavimo neribota valdžia savo aukoms šie dar ir solidžiai uždirbdavo. Pagautų raganų skaičius ėmė augti kaip ant mielių, juo labiau, kad pričiuptos jos nenoromis išpasakodavo apie kitas raganas. Raganų kalėjimas vis pilnėjo, jų medžioklės veikla ypač išsiplėtė anksčiau minėtais 1626 metais, kai įvyko virš 200 teismų, kone visi pasibaigę pasmerkimais sudeginti.  


      Kai raganų gaudymo vajus Bambergo mieste visiškai nutrūko nuo grandinės, miestelėnai nejuokais susirūpino. Žmonės suprato, kad aukomis gali tapti bet kas, todėl vis nepalankiau vertino raganų gaudytojų siautėjimą. Kantrybės taurę perpildė kai 1629 m. kažkas įskundė Dorotheą Flock, turtingo pirklio žmoną iš gretimo Niurnbergo.  Jos vyras kreipėsi į Šv. Romos imperatorių; šis įsakė paleisti D.Flock, tačiau apie šį sprendimą išgirdę kunigai nedelsiant, iki kol jų dar nepasiekė oficialus raštas, įvykdė jai egzekuciją.

      Po šito imperatorius liepė sustabdyti visus tolesnius raganų teismus, o 1632 Bambergą užėmusi švedų protestantų kariuomenė galutinai panaikino raganų medžioklę. Antra vertus, reikia pasakyti, kad šio reiškinio, tik mažesniu mastu, būta ir protestantų pasaulyje – Anglijoje, Škotijoje, Danijoje ir JAV. O Bamberge per keletą metų taip pražudyta virš tūkstančio moterų. Kai kurios jų ant laužo lipo nukirstomis rankomis, jau nekalbant apie sutraiškytus pirštus ar įkaitintos geležies paliktus randus.

      Bambergo raganų medžioklės istorija atskleidžia kokiais monstrais gali tapti žmonės jei jiems suteiksi neribotų galių spręsti svetimus likimus. Tačiau jeigu manote, kad tokie dalykai įmanomi tik „tamsios“ religijos kontekste, manykite iš naujo. 1971 metais Stenfordo universiteto psichologai nutarė atlikti eksperimentą – atrinko eilinius žmones iš gatvės ir patalpino kelioms savaitėms į imituojamą kalėjimą. Keli eksperimento dalyviai buvo paskirti būti prižiūrėtojais, likusiems teko kalinių vaidmuo. Visi jie buvo susitikę iki eksperimento ir puikiausiai žinojo, kad visa tai tik žaidimas.

      Nepaisant to, kad „prižiūrėtojų“ niekas neprašė būti kietais ir būtinai išlaikyti „kalėjime“ drausmę, jau antrą dieną šie ėmėsi savo vaidmens taip uoliai, kad pradėjo tikras represijas.  „Kaliniai“ į tai atsakė sabotažu, dėl ko „prižiūrėtojai“ griebėsi dar žiauriau juos tramdyti. Taip užsisuko vis intensyvėjančio smurto ratas.  Šeštą eksperimento dieną teko visa tai nutraukti, nes padėtis tapo nebekontroliuojama. Apie šį eksperimentą, apie tai, kaip greitai žmogų užvaldo sadizmo demonas, yra sukurtas filmas, kurį rekomenduoju pažiūrėti.

      Panašu, kad žmogaus polinkis pasiduoti žiaurumui visa galia pasireiškė ir mūsų dienomis. Kai tik buvo priimtas Matuko įstatymas, vaikų atėmimo iš šeimų apimtys iš karto peržengė bet kokias sveiko proto ribas – praėjusių metų rugpjūčio mėnesį, kaip rašo „Delfi“, iš šeimų paimti 493 vaikai; toliau straipsnio pavadinimas skamba taip: „ekspertai sako, kad šis skaičius galėtų būti ir dešimt kartų didesnis“. Mums nereikia skaityti paties straipsnio, jau iš pavadinimo žinome kas ten parašyta: šeimos neva siaubingai smurtauja prieš vaikus, o gerieji gelbėtojai tarsi po kokio siaubingo uragano iš paskutiniųjų triūsia stengdamiesi juos išgelbėti.

      Atrodytų visiškai normalu ir suprantama, kad žmonės sunerims ir pasipiktins kai tokiais mastais valstybė pradėjo atiminėti vaikus. Tačiau atiminėtojai ir jiems pritariantys „ekspertai“ mus puolė programuoti, kad tokia natūrali reakcija - tamsi ir nežmogiška. Mums duodama suprasti, kad gyvenimas su tėvais vaikams nėra ypatinga vertybė, kad vaikams neva daug svarbiau, kad jiems niekas niekuomet nepliaukšteltų. Sprendžiant iš vaikų atiminėjimo apimčių, jie tikriausiai galvoja, kad vaikų atskyrimas nuo tėvų – tai kažkas nereikšmingo ir savaime suprantamo.

      Žmogiškas požiūris į tėvų ir vaikų ryšį, normali moralė šioje srityje pradėta demonizuoti. Pagal naują, grubiai propagandos metodais diegiamą požiūrį šeima nebelaikoma didžiausia vertybe ir valstybės pamatu; virš jos statoma valstybė su savo įstatymais ir juos prižiūrinčiais valdininkais. Naujas mums peršamas požiūris – valstybė prižiūrės santykius šeimoje, o prireikus gali ir išskirti šeimos narius. Nauja „moralė“ be jokių diskusijų paskelbta galutine ir neginčijama tiesa, ja abejoti gali tik nesusipratėliai ar piktybiniai kenkėjai. Prieš žmones, sukilusius prieš tokią vertybių „reformą“, naudojamas intensyvus niekuo nepridengtas psichologinis smurtas. O susitaikiusius bus galima puikiausiai valdyti – virš jų nuolatos kabos grėsmės netekti vaikų damoklo kardas. 

      Vienas iš naują požiūrį diegiančių veikėjų – ministras L.Kukuraitis. Pastarajame interviu jis davė suprasti, kad tėvų ir šeimų interesus ginantis Seimo narys M.Puidokas tai daro visai ne iš žmogiškų sumetimų, o dėl politinės karjeros. Paskaičius L.Kukuraičio straipsnį paaiškėja, kad nuo šiol laikytina itin nepadoru viešai minėti vardą vaiko, iš kurio įvaikinimo galimai pelnosi vaiko teisių specialistai. Priešingai, L.Kukuraitis kaip M.Puidoko amoralumo patvirtinimą pateikia tai, kad šis nusiuntė su įvaikinimu susijusius dokumentus ... bylą nagrinėjančiam teisėjui!.. Ar kada nors girdėjote kad kas nors būtų apkaltintas... nusiuntęs raštą teisėjui?

      Taigi vaiko, kurį, kaip įtaria M.Puidokas, mėgina parduoti įvaikinimui į užsienį, vardo viešai minėti negalima; negalima su įvaikinimu susijusių dokumentų persiųsti teisėjui. L.Kukuraitis kaltina M.Puidoką, kad šis neva tik diskredituoja valstybės institucijų darbą ir retoriškai klausia ar yra pateikęs bent vieną pasiūlymą jų darbui gerinti? Čia pat pats Kukuraitis atsako kad ne, tarsi mes nežinotume, jog M.Puidokas parengė vaiko apsaugos įstatymo pataisas, kurių jam netgi neleido pateikti Seime.

      Toliau L.Kukuraitis M.Puidoko domėjimąsi įvaikinimo reikalais išvadina „purvinais politikos metodais“, neva M.Puidokas pučia sąmokslo teorijas; galiausiai apšaukia makiavelišku politiku, kuris „pateisina klastą, veidmainystę ir cinizmą.“ Štai taip: Lietuvoje kas mėnesį iš šeimų atimami keli šimtai vaikų, tik nedidelė dalis sugrąžinama, o dėl to rūpintis, norėti ką tai pakeisti – sąmokslo teorija, klasta ir cinizmas.

      Kodėl tokiems kaip D.Šakalienė ar L.Kukuraitis taip svarbu, kad esama padėtis nesikeistų, kad valstybė ir toliau galėtų kada panorėjusi atimti vaikus iš praktiškai bet kurios šeimos? Tikriausiai nieko naujo neatskleisiu, kad D.Šakalienė iš norvegų fondų gavo paskirstyti 117,6 mln. eurų įvairioms socialinėms programoms. Po šios injekcijos gimė nelemtas vaikų grobimo įstatymas, Lietuvos vaiko teisių specialistai vyko į Norvegiją periminėti Barnevernet darbo patirties – taip pat susibūrė grupė vietinių specialistų, kurie pasirengę diskredituoti bet kurį, sumaniusį priešintis naujai tvarkai.

      Kam jiems viso to reikia? Atsakymą rasime „Lietuvos ryto“ parengtame straipsnyje „Belgijos žurnalistė: aš nenoriu vogtų vaikų!“ Belgijos radijo žurnalistė Florence Bellone atliko didelį tiriamąjį darbą apie tai, kas nutinka su iš tėvų rankų išplėštais vaikais. Kai ji su vyru nutarė įsivaikinti, viena įvaikinimo agentūra Jungtinėje Karalystėje jai pateikė didžiausią baltaodžių sveikų vaikų pasirinkimą. Įvaikintojai pasigyrė, kad turi, jeigu prireiks, ir daugiau variantų. Tik norėk vaikintis – dėl pasiūlos jokių problemų!

      Įsivaikinti vieną vaiką kainuoja nuo 10 000 iki 20 000 eurų, taigi įvaikinimas yra visai nemenkas verslas. Kaip atskleidžia F. Bellone, didžiausios JK įvaikinimo agentūros „Core Assets“ apyvarta sudaro 192 mln. eurų per metus.

      Jeigu įvaikinimas yra toks didelis verslas, tuomet tampa aiškiau, kodėl D.Šakalienė gauna iš norvegų 117,6 mln. eurų paramai nevyriausybėms organizacijoms; neturkus po to priimamas vaikų grobimo įstatymas, atsiranda armija ekspertų, aiškinančių, kad nežabota vaiko teisių tarnybos savivalė – visiškai normalu ir priimtina, o to nesuprantantys yra nupušę sąmokslo teorijų pūtikai. Apginti vaikų teisių tarnybos savivalę tampa ne mažiau svarbu, kaip alkopramonei apginti teisę į alkoholio reklamą.

      Panašu, kad čia turime reikalą su modernia prekybos žmonėmis forma. Kadangi ši veikla yra klaikiai amorali, ana pusė negaili pastangų įtikinti visuomenę, kad visuomet galiojusios moralės normos šioje srityje yra kenksmingos ir kad joms galiojant vaikai būtų palikti nežabotam tėvų smurtui. Tačiau jeigu atsisakysime sveiko požiūrio į tėvų ir vaikų ryšį – kad tai šventa – tuomet tuo pačiu ir pripažinsime, kad mūsų vaikai yra valstybės nuosavybė ir kad nieko baisaus, jeigu ši kada nors sugalvos juos rekvizuoti.  

      Tautai tai rimtas išbandymas – ar ji nepasiduos spaudimui ir neatsisakys moralaus požiūrio į šeimą, į tėvų ir vaikų ryšį. Vertybių karuose (tą galime matyti ir iš anos pusės laikysenos) kompromisams vietos nėra: arba atkursime moralės viršenybę, arba tapsime šalimi, kur prekiauti vaikais laikoma normaliu užsiėmimu, kurį netgi globoja valstybė.

      Pabaigai pasidalinsiu ką apie fizines vaikų bausmes ir apie teismų sprendimus sako judaizmas. Kaip tikriausiai žinote, Biblijoje yra paminėta, kad tam tikrais atvejais fizinės bausmės yra pateisinamos. Patarlių 13:24 sako: „Kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte jį pataiso.“ Komentuodami šią eilutę rabiai aiškina, kad turime atskirti dvi sampratas: fizinė bausmė ir smurtas prieš vaiką. Fizinė bausmė – tai kai tėvai apskaičiuotai baudžia savo atžalą tikėdamiesi, kad tai vaikui taps reikiama pamoka. Smurtas – tai kai nesivaldantys tėvai pratrūksta ir smūgiais išlieja susikaupusias neigiamas emocijas. Rabiai sako, kad fizinė bausmė tam tikrais atvejais yra reikalinga, tačiau ją taikyti galima tik tokiu atveju, jeigu vaikas pripažįsta savo kaltę bei mano, kad buvo nubaustas teisingai. Jeigu dėl to yra abejonių – vaiko bausti fizine bausme negalima.

      Žinoma, jeigu vaikas bus sudrausmintas už rimtą prasižengimą arba dėl to, kad ir toliau neklausydamas tėvų stato save į didžiulį pavojų (pavyzdžiui, mažametis vis nepaiso tėvų perspėjimų neišeiti į judrią gatvę), tuomet į fizinę bausmę jis reaguos normaliai ir tai tik sustiprins ryšį su tėvais. Taigi leftistų kartojama mantra, kad jokiu būdu negalima vaikui suduoti, yra neteisinga ir kenksminga pačiam vaikui. Žinodamas, kad tėvai jokiomis aplinkybėmis jam nesuduos, vaikas netruks tuo piktnaudžiauti.

      Antra aktuali judėjiška susijusi su teismų darbu. Rabiai sako, kad jeigu bendruomenė nepriima vieno ar kito Toros teismo sprendimo, teisėjams reikia jį atšaukti. Pagalvokime, kam tie teismai sukurti ir už kieno pinigus išlaikomi? Teismai atsirado tam, kad visuomenėje įsivyrautų taika ir teisingumas. Jeigu žmonės nepriima teismo sprendimo, vadinasi, toks teismas pasiekia priešingų rezultatų. Žmonės išlaiko teisėjus ne tam, kad šie niekintų bendruomenę, tyčiotųsi iš jų teisingumo jausmo. Jeigu teismų darbas kelia tokią reakciją, vadinasi, teismai tampa priespaudos priemone. Todėl teisėjai negali arogantiškai manyti, kad tik jie vieninteliai ką tai išmano apie teisingumą. Tora įspėja, kad teismai, kurie netarnauja teisingumui, prišauks tai visuomenei pilietinį karą. O pilietiniai karai pasižymi ypatingu žiaurumu. 

      Antra vertus, jeigu įgyvendinsime M.Puidoko svajonę ir tapsime aktyvūs, tuomet šios nežmogiškos jėgos bus be vargo nušluotos ir mes žengsime į teisingą bei dorą Lietuvą. Ši bjauri istorija – tai mūsų bendrai visų, tačiau ir kiekvieno atskirai, vertybių išbandymas. 

      Skaityti komentarus