Jei joks galvijas vaiko neužmuša, tai D.Šakalienė mirksi plastmasinėmis akutėmis ir sako, kad tai sistemos pasiekimas. Lygiai taip pat, pagal tokią pat logiką galima teigti, kad jei vaikas komoje ir neaišku, ar gyvens – tai jos kaltė.
Senoji sistema Matuko nepastebėjo. Šioji mergytę pastebėjo ir ne tik žinojo, stebėjo, bet buvo paleisti visi iki vieno išgirtieji gelbėjimo mechanizmai. Pradėta “atvejo vadyba“, nustatyti “grėsmės lygiai“, vaikų teisių tarnybos “teikė pagalbą“. Na viskas viskas pagal šv.Dovilės šventąjį raštą.
Ir ūmai paaiškėjo, kad naujoji, tobuloji tvarka gerai veikia tik atimant vaiką dėl niekų iš normalių tėvų, kur jokio pavojaus vaikui nėra, išskyrus pačius kovotojus už jo teises. O kovoje su nenormaliais psichais, kai gresia realus pavojus vaiko gyvybei, vaikų atiminėjimo sistema absoliučiai bejėgė, nors buvo paleista ir sukosi visu pajėgumu – nieko iš to.
Įdomiausia, kad, pasirodo, sistema čia nekalta! Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Sandra Vrublevskienė: “…atvejo vadybos posėdis yra ne mūsų kompetencijoje…“ Tai kas jūsų kompetencijoje, po galais?
Taikliai pasakė Jurga Lago: “ Jų kompetencija yra ne jų kompetencijoje. Va čia ir bėda, nes jie už nieką neatsako ir neatsakys, o tėvai privalo būti tobuli ir skaidrūs lyg briliantai. Nežinau, kiek žmonės tversis XXI a. šitokį sovietinį institucijų savivaliavimą. Ir išvis valstybės tampa neproporcingai per daug mūsų gyvenimuose“.
Tą patį vakarą per tautinį programos “Vremia“ variantą R.Didžpetrienė pareiškė, kad kalti esame mes visi, o ne jie. Matot, vargšai vaikagrobiai bijo ką nors daryti, nes visuomenė nepatenkinta. Kai nereikia imti – tai drąsko vaiką iš tėvų rankų, kada tikrai būtina – bijo.
Na, dabar jiems bus gera proga pareikalauti dar ir dar daugiau gestapiškos savivalės “normų“. Nors iš principo tai sistemos fiasko, absoliutus ir visiškas. Jie stengsis tą panaudoti, tik nesupranta, kad situacija jau nebe ta. Kartą apgautas pirkėjas įdėmiai seka pardavėjo rankas…
Skaityti komentarus