Apsistosiu ties pastaruoju teiginiu. Homofobine retorika linksniuojamas teiginys, kad „LGBT – ideologija, blogesnė už bolševizmą“. Ar tikrai kritikuoti LGBT yra homofobija ir ar toks Lenkijos prezidento teiginys yra neteisingas? Manau, kad ne. 

Daug nagrinėjau ir tebenagrinėju tą temą savo svetainėje www.pasirengusgimti.com, čia pateiksiu apibendrinimus, o detales ir įvairaus pobūdžio pagrindimus galite rasti ten. Visų pirma, laikyti LGBT tarsi kažkokia visų gėjų, lesbiečių ir pan. bendruomene, panašia į, pvz., Fabijoniškių gyventojų bendruomenę, gali tik tas, kas nei vieno gėjaus ar lesbietės nepažįsta – ten jie toli gražu ne visi. Pamatyti, kad joje aktyviai veikia daugybė visiškai heteroseksualių žmonių irgi neturėtų būti sunku. Tai kas ji? Tiesiog ideologinė ir politinė organizacija. Tai, ką manau, svarbu suprasti apie ją, išdėstysiu keturiais punktais.

Pirma. Savaime aišku, kad absoliuti LGBT palaikančių žmonių dauguma – nuoširdūs idealistai, tikintys, kad taip palaiko kovą už žmonių teises, bet daugiausiai yra tokių, kuriems tai atrodo nelabai ar visiškai nesvarbu. Mums visaip pristatoma, kad tai nieko tokio, tiesiog reikia leisti žmonėms mylėti vienas kitą ir nesislapstyti, nebijoti, kad kažkas prisikabins. Be to, atrodytų – jie mažuma, o gyvenime yra daug svarbesnių problemų, pvz., kaip apmokėti sąskaitas ar kur vykti atostogauti, o čia dar ir vėl pranešė, kad kažkas eilinį sykį apsivogė valdžioje... Tačiau LGBT yra toks politinis ir ideologinis judėjimas, kuris toli gražu ne vien apie gėjus ir lesbietes, bet ir apie visus likusius, taip pat ir mus kiekvieną asmeniškai, todėl, prieš suformuojant savo reakciją į jį, vertėtų bent pasidomėti, ką jis siūlo.

Antra – tai yra tokio marksizmo filosofo Herberto Markuzės „projektas“, pradėtas JAV. Ne tai, kad jis viską sukūrė, parūpino finansavimą, išmokė veikti ir prižiūrėjo, ne. Tiesiog jo idėjos papuolė į palankią terpę ir pasklido. Idėjų esmė – darbininkų klasė nebeturi potencialo sukelti socialistinę revoliuciją, todėl tai turi padaryti naujieji revoliucionieriai – represuotosios visuomenės mažumos. Tokių jis numatė bent 4 – lytiškai „netradiciniai“, juodaodžiai, moterys ir psichiniai ligoniai. Pastarųjų grupės kaip grupės aktyvaus dalyvavimo šiame projekte, tiesą sakant, aš nepastebėjau, tik šiek tiek. Visos kitos jau buvo patyrusios ne tik nemažai pažeminimų ir priespaudos, bet ir turėjo sėkmingiau ar prasčiau veikiančius vienokius ar kitokius kovos prieš tai būdus ir organizacijas. Sumoje gavosi ne toks jau ir menkas kontingentas. Na, galima būtų priskaičiuoti žymiau daugiau tokių kažkuomet represuotų ar teberepresuojamų grupių. Turbūt būtų lengviau suskaičiuoti nerepresuotuosius. 

Kodėl būtent šitos? Nes idealiai tinka pagrindiniam tikslui – naujos žmonių veislės sukūrimui, kuri nebeturėtų „smulkiaburžuazinių“ prisirišimų prie tradicinės kultūros, paremtos savo lytimi, šeima, tauta ir religija. Tokiu būdu taptumėme elastinga ir lengvai valdoma biomase – darbo jėga, kokios iki galo taip ir nepavyko sukurti Leninui bei panašiems. Tai sutapo ir su stambiojo kapitalo interesais. Beje, tai paaiškina dar ir tai, kad šiais laikais pačių darbininkų, kaip tokios grupės, interesai yra vis mažiau beatstovaujami. Nežinau ar Markuzė siekė ir šito bei tai buvo numatęs. Bet kad LGBT kyla iš tam tikros marksizmo atmainos, artimiausios bolševizmui – faktas. Aš spėju, kad tokiems markuzėms labiausiai imponuoja tai, kad bolševikai visuomet turi savo revoliucijos vadą, kuris būna garbinamas kaip Dievas. Gi mums už nesipriešinimą LGBT ir jos ideologijai tektų mokėti nelaimingais dvasiškai ir psichiškai suluošintais gyvenimais naujojo komunizmo utopijoje.

Trečia. Iš to, ką išvardinau ir šiaip apsidairius, aišku, kad LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės. Kaip kad bolševikinė revoliucija siekė tapti pasauline, taip ir ši yra susijusi su globalistiniu požiūriu į pasaulio ateitį, tas ypač paranku didžiulėms tarptautinėms korporacijoms, jau ir šiais laikais turinčioms didžiausią galią ir valdžią pasaulyje. Paprastai tokių žmonių nuostatos dėl savo valstybės valdymo svyruoja nuo „patriotizmas – gerai, bet tik ne nacionalizmas“ iki „patriotizmas – laisvės priešas“. Galima daug pasakoti apie tai, tačiau pagrindinė mintis galiausiai susives į vieną – visa ši filosofija ir kultūra yra nukreipta į mirtį ir savižudybę. Todėl yra netoleruotina, kad ir kaip jie tos tolerancijos prašytų ar reikalautų.

Ir ketvirta. Dauguma tų lytiškai „netradicinių“ paprastai yra kenčiantys žmonės, nes turi gilių psichologinių ir dvasinių problemų. Žinau ne vien iš minėtoje svetainėje ar kitur pateiktos medžiagos, bet ir iš kitų žmonių bei asmeninės patirties. Daugelį metų gėjus buvo vienas iš geriausių mano ir mano šeimos draugų. Tebepažįstų daug jų ir lesbiečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Taigi, vietoj kad savo problemas spręsti jas ir nagrinėjant, LGBT juos moko spręsti jas kaltinant jomis kitus, o taip jų neišspręsi. Taip kyla tik dar daugiau problemų ir dar daugiau kaltinimų ir atsiranda „užburtas ratas“. Nemažai mano pažįstamų „netradicinių“ nepritaria LGBT, o jei ir pritaria – patys tame nedalyvauja. Kodėl visame šitame žaidime turėtumėme dalyvauti mes ir kodėl mes turėtumėme leisti jam vykti?