Konstitucija numato ir daugiau subjektų, kuriems garantuojama teisinė autonomija (pvz., religines bendruomenės, aukštosios mokyklos ir savivaldybės), tačiau nė viena iš jų nėra vadinama visuomenės ir valstybės pagrindu, todėl galima teigti, jog reguliuojant šeimos santykius valstybė turi siauriausią diskreciją įsiterpti. 

Konstitucinė autonomija yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų. Beje, šeimos santykių autonomija įtvirtinta ne tik Konstitucijos 38 straipsnyje, bet ir 22, 26 bei 31 straipsniuose, Pagal Konstitucijos 22 straipsnį, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek ir teisminė valdžia turi pareigą saugoti minėtuose straipsniuose įtvirtintą šeimos autonomiją, apimančią tiek šeimos narių privatumo santykius, tiek tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus. Beje, būtent tėvams (o ne valstybei) Konstitucija įvardija pareigą “auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais” (38 str. 6 d.).

Todėl įgyvendinti šią pareigą tėvai turi turėti atitinkamai plačią diskreciją. Beje, svarbu pastebėti, jog Konstitucijos 38 straipsnyje yra numatytas vaikų-tėvų tarpusavio teisių ir pareigų balansas: visų pirma, čia nustatyta vaikų pareiga gerbti savo tėvus. Taip pat galima teigti, jog pagal šį straipsnį šiuose santykiuose tėvų pareigos svarbesnės iki vaikų pilnametystės, tuo tarpu vaikų pareigos – globojant tėvus senatvėje. Todėl Konstitucija (38-39 str.) įpareigoja valstybę saugoti ne tik vaikystę, bet globoti ir teikti paramą visai šeimai, o ypač – šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

Kitaip tariant, pagal Konstituciją, vaikai gali tapti pilnaverčiais valstybės piliečiais tik augdami šeimoje. 

Taigi, apibendrinant galima konstatuoti, jog Konstitucija nenumato vaikų atskyrimo nuo tėvų ar globėjų instituto, bet saugo vaikų teisę gyventi šeimoje su savo tėvais ir globėjais. Todėl įstatymų leidėjas tai galėtų daryti tik išskirtiniais atvejais, kai kyla reali grėsmė vaiko gyvybei ir sveikatai. Kitoks teisinis reguliavimas galėtų prieštarauti Konstitucijai.