Pavalgęs susimastai. Viskas ne taip ir blogai kai pilvas pilnas. Bet. Kad ir gražu už lango, negali negalvoti, kas mūsų laukia ir koks mūsų likimas. Dauguma galvoja apie buitį, o mano hobis, tyrinėti globalius procesus. Tam reikia daug žinių apie istoriją, ekonomiką, politinę filosofiją, masių psichologiją, teisės raidą ir daug kitų dalykų, kurie daugumai žmonių, paskendusių buitinėse problemose, mažai ir rūpi.

Nuo mažens buvau žingeidus ir, galima sakyti, antisisteminis. Gimęs Tarybų Sąjungoje, jau tada supratau, kad viskas čia netikra. Paradai, atributika ir užrašai skirtinga kalba man atrodė butaforiniai ir nesavi. Ta pati bažnyčia, į kurią nuėjau močiučių prikalbintas atlikti pirmosios komunijos, taip pat pasirodė bedvasė, dogmatiška ir plastikinė, su dirbtiniu auksu padabintais kraščiukais. Kaip ir senojoje santvarkoje, ten nebuvo galima kelti klausimų, bet aklai reikėjo tikėti tuo, kas davatkų pasakyta ar neaišku kieno parašyta.

Kai buvau visai dar vaikas, net nepradėjęs mokyklos, stebėdamas aplinką, išmokau rusų kalbą, nors niekas nevertė. Atsimenu, kai tokiais vakarais kaip šis, atsigulęs ant pilvo, vartydavau rusų kalba parašyta Tarybų Enciklopedinį žodyną. Jis buvo labai storas ir sunkus, berods 1650 puslapių. Užbūrė tai, kad informacija buvo labai plati ir surašyta pagal alfabetą. Tai buvo mano pirmoji pažintis su mus supančiu pasauliu.

Tada, nepamenu kaip, ant mano kambario sienos atsirado pasaulio politinis žemėlapis. 1980 metais jame buvo 171 valstybė (šiandien jų 195). Gan greitai išmokau jų visų pavadinimus ir sostines. Tada sekė didžiausi ežerai, upės ir kalnynai. Galvoje susiformavo kažkas panašaus į šiandieninį Google Maps. Pradėjus mokyklą, kurioje, tiesą sakant, nebuvo įdomu iki tol, kol prasidėjo tikslieji mokslai, įsisukau į biblioteką ir Google Maps pradėjo pildytis Wikipedia.

Eidamas 22-us gyvenimo metus išvykau į JAV, kur praleidau visą savo brandžią jaunystę. Išmokęs anglų kalbą, panirau į naujus pažinimo horizontus. Ten būnant krito bokštai dvyniai ir Amerika pasikeitė neatpažįstamai. Pažintys su vietiniais gyventojais, jų kultūra, akcijų biržomis ir klasikiniais bei moderniais kūriniais dar labiau praplėtė akiratį. Negyvenę ten, net negali objektyviai įsivaizduoti tenykščio gyvenimo peripetijų.

Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau supranti, kad yra prirašyta daugybė niekalų, patogių esamoms ir buvusioms sistemoms, kurios interpretuoja įvykius bei istoriją sau tinkamu pobūdžiu. Ko daugiau knisiesi, tuo akivaizdžiau, kad mes gyvename mums sukurtoje matricoje, kurioje indoktrinuoti žmonės, nesuprantantys realybės, pasmerkti rietis tarpusavyje ir nematyti tikrųjų priešų. Viskas taip suvelta, kad kiekvienas iš mūsų, pagal savo gyvenimo patirtis įsivaizduoja pasaulį kitaip. Su jais bergždžias reikalas ginčytis, nes jiems, jų susikurtas pasaulis yra svarbiausias ir jie jo jokiu būdu neatsižadės.

Daug kas bando visus vienyti ar kažką keisti, bet, dėl mano išvardintų priežasčių, tai yra tik utopija. Bet koks didesnis būrys žmonių pasmerktas gana greitai susikivirčyti dėl smulkmenų, tai yra dėl skirtingo pasaulio suvokimo. Vienintelis kelias tobulėti ir bandyti vienas kitą suprasti – tai savišvieta ir pasiryžimas atmesti mums primestas dogmas. Kol nebus kritinės masės laisvai mąstančių žmonių, bet kokie pokyčiai nėra įmanomi. Tad atgal prie studijų: ką išmoksi – ant pečių nešiosi.