Kai pats turi problemų su kaupu ir jos atrodo sunkiai įveikiamos, pradedi jas ignoruoti ir ieškoti, kuo tą savo negebėjimą jas spręsti kompensuoti. Lengviausia surasti kaltą. Savęs gi rykšte nenuplaksi. Daug lengviau rasti kaltininką, kurio niekaip negali įtakoti, bet įvardijus jį kaip tavo problemų kaltininką – kvepuoti tampa žymiai lengviau.
Problemos pasidaro ne tokios jau ir baisios, nes kaltas ne tu pats. Kaltas tas baisus dėdė/baisi teta (privalau būti politkorektiškas), kurie gadina tau gyvenimą ir jei ne jie, jokių problemų ir nebūtų. Stabai tam ir reikalingi – vienus garbinam, kitus smerkiam. Už vienus mirtume, kitus nužudytume. Svarbu kad nebūtų asmeninės atsakomybės.
Dar galima kaltinti tuos, kurie pamynė žmonių teises ir įstatymo viršenybę. Nors tie dalykai jau senai tapo mainų objektu. Žmonių teisės tapo parodija, o įstatymo viršenybė galioja tiems kas geriau sumoka ir į kieno pusę stoja taip vadinama žiniasklaida.
Kur lenkiu? Mums daug labiau parūpo svetimi “opozicionieriai”, nei nuosavi parazitai. Mums labai rūpi rytų kaimynų “laisvės gynėjai”, nei vietiniai laisvių uzurpatoriai. Mūsų apgailėtini “vadovai” moko kaimynus gyvenimo normų, nors patys viešai tuštinasi savo kieme, pamindami savo žmones ir Konstituciją. Savam krašte pranašais jie nebus, todėl ieško svetimo skausmo ir maudosi jo srutose. Juokiasi puodas, kad katilas juodas...
Skaityti komentarus