Rezoliucija sukurta, suderinta su teisės departamentu, pateikta Europos Parlamentui ir užregistruota. Spalio 24 d. per plenarinį posėdį Strasbūre paskelbta ir nukreipta į komitetą, kur pradeda skintis kelią į įgyvendinimą (Viktor Uspaskich. Motion for a resolution on establishing a minimum wage threshold of EUR 750 throughout the EU (B9-0115/2019)). Tai yra pirmas žingsnis link šitos idėjos įgyvendinimo ir rinkimų pažadų vykdymas.

Toli gražu ne viskas priklauso nuo mano norų Europos Parlamente, bet kiekvienas politikas privalo sukurti ir užregistruoti teisės aktų projektus pagal visus savo programinius nuostatus, žadėtus rinkimų metu bei stebėti eigos procesą ir sutelkti maksimalią paramą savo idėjoms.

Todėl šiandien pranešu savo rinkėjams ir tiems, kam šita tema aktuali, kad aš vykdau pažadus ir pasistengsiu pateikti teisės aktų projektus į atitinkamas institucijas pagal visą savo rinkimų programą. Matyt, ir anksčiau reikėjo informuoti savo rinkėjus ir visą visuomenę apie daromus darbus man patikėtose pozicijose bei pareigose.

Iš tikrųjų Europos Sąjunga jau pradeda nelabai gražiai atrodyti tarptautinėje arenoje, ypač kai pati pamokslauja kitoms – ne Europos Sąjungos šalims – apie skurdą, žmogaus teises, didžiulį pajamų atskirties mažinimą, pensijas ir t. t. Bet geriau pažiūrėjus pačios Europos Sąjungos viduje – vien minimalaus atlyginimo skirtumai tarp šalių narių siekia beveik 10 kartų. O lyginant absoliučias skaičiais – tarp mažiausios ir didžiausios gaunamos MMA vienam žmogui – skirtumai siekia ir 100 kartų.

Tokie skirtumai nepuošia visos Europos Sąjungos ir nesuteikia jai stiprumo, vienybės bei nespartina integralumo. Nes žmonės iš tų šalių, kur atlyginimai yra mažiausi (ir Lietuva ne išimtis), pradeda su nepasitikėjimu žiūrėti į tokią nusistovėjusią nelygybės tvarką bei abejoti Europos Sąjungos lyderiais ir pačia Sąjungos idėja.

Tiesa, skirtumas ne visada sako apie gerą ar blogą gyvenimą, svarbu, kad minimumas nebūtų už skurdo ribos. Jeigu, pavyzdžiui, Vokietijoje minimalus atlyginimas viršija 1 500 eurų, o didžioji dalis kainų yra tokios pačios, kaip pas mus, iš tokių pinigų dar galima gyventi – ir ne tiek svarbu, kiek gauna kiti.

Maža to, įgyvendinus mano idėją, efektas pasijus keliose srityse:

1) žmonės gaus daugiau pajamų ir taip sumažės atskirtis tarp gaunančių mažiausiais ir didžiausias pajamas, o svarbiausia – sumažės žmonių, atsidūrusių už skurdo ribos, kurių šiandien ES yra daugiau 100 mln.;

2) sumažės šešėlinė ekonomika, nes išnyks poreikis šešėliniams atlyginimams;

3) atsiras daugiau pasitikėjimo ir pagarbos Sąjungai bei valstybių narių valdžioms;

4) dėl to neišvengiamai pradės didėti ir vidutiniai atlyginimai, ypatingai tose šalyse, kuriose MMA šiandien yra mažesnė nei 750 eurų;

5) bet vienas iš svarbiausių efektų, įgyvendinus šitą idėją, bus sąžiningesnė konkurencija rinkoje. Nes tokioje švogerių valstybėje, kaip Lietuva, vienus VMI ir kitos kontroliuojančios institucijos dusina, o kitiems, tai yra saviems-švogeriams, leidžia daryti ką tik nori. Dėl to išsikreipia rinka, o tokia situacija nėra patraukli investuotojams. Tad kuo daugiau bus teisės, civilizacijos ir sąžiningos konkurencijos mūsų rinkoje, tuo daugiau sulauksime investuotojų, kuriančių gerai apmokamas darbo vietas Lietuvoje;

6) didės vidaus vartojimas – tai taip pat teigiamai atsilieps ekonomikos augimui;

7) atsiras daugiau norinčių dirbti, o ne laukti išmaldos iš valdžios (pašalpos) ir nereikės rinkimų metu už tai niekam dėkoti;

8) statistika rodo, kad mažėjant bedarbystei mažėja ir kriminogeninė situacija šalyje. O kai žmonės gyvena saugiau, atsiranda daugiau pagarbos valstybei ir jos valdžiai, mažėja emigracija.

Ir daug kitų su tuo susijusių pliusų. 

Būtent dėl visų šitų priežasčių mano rinkiminėje programoje į Seimą 2008 ir 2012 metais buvo siūlymas didinti MMA. Mano oponentai – konservatoriai, liberalai, socdemai ir jiems tarnaujantys politologai – dėl savo nesuvokimo sąmoningai klaidino žmones ir vadino mano pasiūlymą didinti MMA populistiniu. Nes jie žiūrėjo tik į vieną aritmetinę eilutę ir nevertino rinkos dėsnių. Ir tai nenuostabu, nes nei vienas iš jų niekada neužsiiminėjo verslu, nesupranta rinkos dėsnių, tad jiems lyg ir atleistina, tačiau būtų labai graudu, jeigu nekentėtų visa Lietuva ir jos žmonės, o dešimtmečiais vegetuojanti ekonomika taip ir neatsigautų.

Šito efekto paaiškinimas labai paprastas – kai švogeriai gali mokėti šešėlinius atlyginimus ir jiems už tai nieko nebūna, tuo pačiu metu kiti yra kontroliuojami ir dusinami, o jūs visi esate to liudininkai.

Nes pagal statistiką – tuo metu, kai dusino tik Uspaskich, šešėlinius atlyginimus gaudavo apie 40 proc. darbuotojų visoje šalyje, nors aš buvau ne prie ko, nes aš neužsiiminėjau ūkine veikla ir neturėjau tam teisės.

Natūralu, kad jeigu viena įmonė mokės visą atlyginimą oficialiai, o švogeriai ne, nes jiems leidžia švogerių valdžia, galutinio produkto kaina tos srities įmonėse taps iškreipta, skirtinga. Ir tų – švogeriams nepriklausančių įmonių produkcija taps brangesnė, nekonkurencinga ir įmonei grės bankrotas. Todėl visi, kaip išgali – ypatingai ne savi, ne švogeriai – sukasi šitoje necivilizuotos, nesąžiningos konkurencijos rinkoje – tik tam, kad liktų gyvi ir nebankrutuotų. Arba tiesiog išvažiuoja iš Lietuvos.

Todėl, nežiūrint koks bus priimtas sprendimas Europos Parlamente, mūsų Darbo partijos programoje ateinančiuose rinkimuose į Seimą bus nuoseklus siekis tai įgyvendinti Lietuvoje ir jeigu žmonės pritars bei palaikys šią idėją rinkimuose, išloš visa Lietuva ir ateities karta.

Kitas temas aptarsime kituose straipsniuose.