Nebesinori leistis į gan sausus cheminių medžiagų šalutinio poveikio mokslinius aprašymus. Todėl pasidalysiu pavyzdžiu, išgirstu iš Rasos Čirienės, Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidentės bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininkės. Nėra jis malonus, tačiau verčiantis susimąstyti.

„Cheminės priemonės – baisus kancerogenas“, – pradeda Rasa.

„Žmonės, užsiimantys chemine žemdirbyste, labai dažnai serga vėžiniais susirgimais, kartais net nesuvokdami to priežasčių. O juk žmogaus, purškiančio chemines priemones, jos neaplenkia. Į organizmą patenka oro lašeliniu būdu“, – pastebi pašnekovė ir priduria:

„Vengiama kalbėti apie šiuos dalykus, bet juk žinoma, kad ypatingai Raundapas, (angl. Roundup, paplitęs sisteminis herbicidas – aut. pastaba) tai kancerogenas numeris vienas. Pavyzdžiui, moterims, dar net nežinant, kad laukiasi, įkvėpus jo, sukelia baisingus vaisiaus išsigimimus.“

Toliau Rasos žvilgsnis nukrypsta į pasaulio aktualijas bei Argentinoje susiklosčiusią situaciją:

„Dabar pasaulyje labai populiarus sojos pienas, sojos mėsa. 95% auginamos sojos yra genetiškai modifikuota. Ji išvesta taip, kad ir purškiant Raundapą, ji nenudžiūsta, paveikiamos tik šalia augančios žolės, įprastai piktžolėmis vadinamos, o ekologų geržolėmis laikomos.

Argentinoje labai daug rapsų bei sojos auginama. Pasėlių laukai ten yra didžiuliai. Jūs neįsivaizduojate, kokio tai dydžio laukai. Jų plotai skaičiuojami tūkstančiais hektarų. Purškiami jie iš lėktuvų.

Tarp tų didžiulių plotų esantys, maži kaimeliai labai kentėjo nuo šio chemikalų lietaus. Chemikalai tiesiog per langus patekdavo į namus. Prasidėjo išsigimimai, ligos. Nebegimdavo nei vieno sveiko vaiko. Štai motina, dar prieš kokį dešimtmetį turėjusi sveiką vaiką, pagimdė ligotą, kitos moterys iš viso nebegalėjo susilaukti vaikų. Tuomet buvo pradėta tirti ir atrastas kaltininkas.

Dabar pasiekta, kad aplink kaimus būtų apsauginės zonos, kur purkšti chemikalų nebegalima. O purškiama buvo, nepaisant netgi šalia gyvenančių žmonių – pasėlis auga ir purškiama. Ir mes dabar turime analogišką situaciją. Kaži ką duos šis pasiekimas Argentinoje, kai jau esama tokių rezultatų. Jie jau susinaikinę. Tokioje situacijoje ir Brazilija bei visa Pietų Amerika.“

Ar taip būtų nutikę, žemei esant žmonių rankose? Ir kiek svarbi pati žemė bei žmonių likimai koncernams, superkantiems tūkstančius hektarų žemės? Šią padėtį Rasa iliustruoja tuo pačiu Argentinos pavyzdžiu:

„Prieš 25 metus Argentinoje nebuvo badaujančių žmonių. Dabar ten yra ištisinės kolonijos žmonių, iškeldintų, nutremtų nuo savo žemės. Jie neturi kaip išsimaitinti ir neturi kuo maitintis. O juk ūkininkas, turėdamas žemės sklypelį, pats išsimaitina, dar ir perteklių parduoda.

Tačiau didžiuliai žemės plotai yra supirkti didžiųjų koncernų (tūkstančiai hektarų). Pasėliai iš lėktuvų purškiami chemikalais, nepaisant mažų kaimelių, esančių tarp tų milžiniškų laukų.

Koncernams rūpi tik jų pelnas, žmogus yra jiems neįdomus.“

Ar ne to link žingsniuojama ir Lietuvoje, kai brangiausią mūsų turtą – žemę, norima atiduoti į įvairių įmonių rankas? Kiek joms rūpės žmonių ir aplinkos gerovė? Įžengus į vartojimo amžių, nelengva žmogui išlikti žmogumi, neperimti to primygtinai brukamo požiūrio – visur sau naudos ieškojimo, nemąstant apie mus supančius, apie vieno ar kito poelgio rezultatus. Bet gal jau metas, tapus savo gyvenimo, savos šalies šeimininkais, imtis saugoti ir puoselėti ją? Pajausti, kiek aš pats galiu, kiek duoti gebu.