Svarbiausia yra atėjimas, kada po apgaulingos pranašystės turi būt pastebėtas pro trobelės langą, dar geriau, kai nežiūri - užklumpi netikėtai, priglaudęs barzdotą, baisų veidą prie ledinio stiklo. Tada ten, šiltoj šviesoj ir žvakių mirgėjime pakyla siaubingi spiegimai ir lakstymas.

Ir štai, tavo išrinktoji tauta pasitinka džiaugsmingai netikėdama, ir akys užsidegę net didelių, ir kaip nepasimauti ant smulkmenų, kaip tada - o džinsai tai visai kaip dėdės Algio! Gerai pasislėpęs tylėk, nors prakaitas čiurkšle nugara, ir per užpakalį, ir po barzda. 

Argi išsiduosi, jei tarmė ir meškos balsas, įvaldytas sekant vakarais pasakas, gelbsti - išpažintys prasideda, ir didžiausi abejotojai prakaituoja, laukdami išrišimo. Dažnai mažutėliai nieko nesako, išsigandę įsikniaubia į mamos pilvą ir tik vogčia, pro šoną, viena akim.

Tokie Dievui mieliausi, atsisėdu ant grindų šalia ir kalbu už juos ką reikia - po truputį atsisuka, ima atsakinėti: taip, ne, nežinau, noriu. Ir kai ateina metas atsisveikinti -sekioja iš paskos, nusitvėrę už skverno, ir nepriklaupęs apsikabinti su pasūpavimais neišeisi, ir atsimins tave visą gyvenimą.

Pareiti lengviau, nes visi užsiėmę likimo dovanomis, ir sugrįžęs klausaisi pasakojimų apie didįjį įvykį, atgauni savo taurę, esi pavargęs, teisus ir laimingas. Tikrumas ateina per širdį, kuri niekada neklysta ir negali apgauti.

Ir tada giliai išgirsti du tūkstantmečius žmones be žodžių kalbant, ir laukimo viltį, kaip sunkią išbandymų valandą keliasi su tuo, kuo protas niekada nepatikės. Nes patyrei - Dievu būti visai nesunku.