Jis dalyvavo savo draugo laidotuvėse ir gedulingų pietų metu išgėrė porą taurelių. Po to sėdo į autobusą ir važiavo namo. Jis buvo labai jaunas. Gal 28 - erių. Naktimis tėtis dirbdavo su "greitąja", o dienomis - psichiatrijos ligoninėje.

Ten gulėjo tie, kuriuos anksčiau gydydavo priverstinai: nusikaltėliai ir kiti žemai kritę žmonės.

Klasikai juos vadindavo: "Padugnės."

Valerijos tėtis buvo geras, humaniškas gydytojas. Į kiekvieną psichikos ligonį jis kreipdavosi "Jūs", kviesdavo juos pagarbiai - pavarde.
Paslydusius likimo kely vyrus jis įtikinėjo, kad reikia keisti gyvenimo būdą, duodavo jiems visokiausius patarimus, kartu su jais vaikštinėdavo, išvesdavo juos į kiemą, skaitė jiems knygas.

Nė vieno jų nežemino, nė vieno neįžeidė, nors tai buvo sunki, baisi ligoninė. Su kiekvienu ligoniu jis elgėsi pagarbiai.

Keletą beviltiškų žmonių jis netgi išgelbėjo.

Tėtis buvo jaunas, bet visų gerbiamas gydytojas. Tai, kas jam kartą buvo nutikę, Valerijai jis papasakojo pats.
Po draugo laidotuvių tada tos dvi taurelės jį "atjungė", nes jis niekada gyvenime negerdavo. Į galvą jam kirto ne tiek alkoholis, kiek artimo draugo netektis. Važiuodamas namo autobuse jis užmigo.

Įlipo kontrolė, priėjo prie Valerijos tėčio ir pareikalavo bilieto. Tėtis ieškojo, ieškojo, bet bilieto rasti nepajėgė. Kontrolieriai jam liepė išlipti iš autobuso - be bilieto važiuoti negalima. O girtą žmogų reikia vežti į policiją.
- Parodykit dokumentus, - griežtai tarė jam kontrolieriai.

Tik staiga prie kontrolierių pribėga trys baisūs, aukšti žmonės su mėlynom tatuiruotėm, trumpai kirptais plaukais, siaubingom, išvirtusiom akim ir iššaukiančia apranga.

Jie suriko, kad neleis išlaipinti šito žmogaus. Ir į jokią policiją jis nevažiuos. Nes tai jų draugas - inžinierius.
- Matot, jis su akiniais ir skrybėle. Ar nesuprantat, kad jis - inžinierius, neeilinis žmogus. O dokumentai yra, prašom. Ir vyrai parodė savo pažymas apie jų išleidimą iš psichiatrijos ligoninės.

Jie priėjo prie konduktorės, nupirko pas konduktorę "inžinieriui" bilietą - tais laikais taip buvo galima. Bilietas buvo visai pigus. Ir įtikino konduktorę, kad išleistų vyrą ten, kur jam reikia.

Kartu su Valerijos tėčiu vyrai privažiavo reikalingą stotelę, palydėjo jį iki namų, paaiškino, kad gerbia kiekvieną "inžinierių", pagyrė tėčio portfelį, akinius, mandagiai su juo atsisveikino ir nuėjo tik tada, kai įsitikino, kad jis laimingai grįžo namo ir kai nustebę artimieji atidarė jam duris.

Tai buvo vienintelis kartas Valerijos tėčio gyvenime. Apie tai jis niekada niekam nepasakodavo. Jam buvo nepatogu, negražu. Bet dukrai jis išsipasakojo, nors ir prieš ją buvo gėda.

Tėtis sakė, kad niekada gyvenime negalima menkinti žmogaus, koks jis bebūtų, nevalia žmonių niekinti, iš jų tyčiotis. Kiekvieną žmogų reikia gerbti ir humaniškai su juo elgtis. Nes gali ateiti diena, kai Tu ir pats nukrisi veidu į purvą. Tada ir iš Tavęs niekas nesityčios, nežemins, nesijuoks.

Tik padės atsikelti ir palydės iki namų durų.
Angelai mus pasiunčia žmonėms. Angelus mums pasiunčia žmonės.

Draugauti su visais ir kiekvienu - nebūtina. Bet pagarbiai elgtis su tais, kurie yra nuo Tavęs priklausomi - Tu privalai. Pagarbos vertas net ir tas, kuris kartą gyvenime nukrito veidu į purvą ir susitepė.

Nes išsitepti gali kiekvienas. Pagalbos visada sulaukia tas, kuris padėjo kitiems. Kuris kitame įžiūrėjo garbingą inžinierių arba tiesiog - paprastą žmogų.