Bet, pasirodo, mūsų gyvenime viskas numatyta iš anksto, ir viskas įvyksta taip, kaip ir turi įvykti.

Kiekvienam skirtas savo kelias, kurį turime nueiti nuo pradžios iki pabaigos - per netektis, kentėjimus ir laimę…

Kad pasijustume laimingi, turime pažinti nelaimes ir skausmą.

Mums duotas tik vienas gyvenimas, kurį turime pragyventi be juodraščių, iš pirmo bandymo, palikdami gražų pėdsaką ir jausdamiesi laimingi.

Nes niekas niekada mums neduos antro šanso.

Nors labai norėtųsi gyventi kokius du šimtus metų.

Norėtųsi vėl sugrįžti į mokyklinius metus, pabėgti iš pamokų, pastovėti po arkomis…

Norėtųsi dar kartą pamatyti savo pirmąją meilę, nueiti į pasimatymą - net ir į tą, kuris buvo klaida.

Pamatyti visus klasės draugus, ramiai sėdinčius suoluose.

Norėtųsi vienu metu pajusti visus ryšius, kuriais buvome sujungti su jausmų ir jaunystės pasauliu - iš naujo išgyventi kiekvieną kartą, kai mūsų kelias susikirto su kito žmogaus keliu.

Kas prabėgo pro mūsų akis per visus gyvenimo dešimtmečius - mes, tikriausiai, nekeistume į nieką.

Aišku viena: su likimu ir savo gyvenimu reikia žaisti išskirtinai garbingą žaidimą.

Neturime gailėtis dėl to, kad turėjome per daug gerą širdį.

Nes viskas, ką atidavėme, ką paaukojome kitiems, viskas, kas buvo gera, - sugrįžta ir padvigubėja.

Ne gėda dalintis šiluma, atjauta, duonos rieke ir džiaugsmu.

Savo gyvenime aš esu girdėjusi vieną puikų tostą: "Duok Dieve, kad visus geriausius žodžius Jums draugai ištartų Jums negirdint".

Suprantate? Kad gražiai kalbėtų ne į akis.

Į akis gražiai kalbėti moka visi, bet vos tik nusisuki…

Brangieji,

Tegul Jūsų svajonės pildosi.

Tegul meile spinduliuoja Jūsų namai.

Tegul iš jų niekada neišeina laimė.

O prie namų židinio tegul visada būna šilta, jauku ir gera.

Baltas švelnumas į širdį sminga,

Balta palaukė, baltas dangus,

Baltos svajonės sninga ir sninga,

Kol neištirpdo jų pats žmogus…