Kodėl tokie dideli sprendimai, kaip turėti vaikų, ar ne, susituokti su tam tikru žmogumi, ar ne, kokią karjeros kryptį rinktis, kelia begalinį galvos skausmą? Tai skamba kaip kvailas klausimas, nes atsakymas toks akivaizdus: taip yra todėl, kad mums rūpi. Tačiau pažvelgus į tai iš arčiau ima ryškėti kiti aspektai. Juk visi kiti mūsų sprendimai irgi yra svarbūs: ar kreiptis į gydytoją, kai susilaužome koją, ar naudoti virtuvinę pirštinę, kai puodas yra labai karštas, ar statyti mašiną ant perėjos. Tačiau šie sprendimai galvos skausmo nekelia. Sprendimai yra tokie akivaizdūs, jog net galvoti apie juos būtų keista.
Galbūt sprendimą, priimti yra sunku ne tik tada, kai jis lemia mūsų ateitį, bet ir tuomet, kai yra daug neaiškumų ir pasirinkimo galimybių. Tai skamba pakankamai protingai. Tačiau JAV psichologijos profesorė Tanija Lombrozo pabrėžia, kad tai vis tiek šiek tiek keista. Jei nė vienas pasirinkimas neišsiskiria iš kitų, jei jie visi daugmaž panašūs ir jūs negalite išsklaidyti abejonių daugiau pasidomėjus jus neraminančiu dalyku, tuomet jūsų sprendimas nėra labai svarbus. Jūs galėtumėte tiesiog mesti monetą. Arba, kaip T. Lombrozo sako: „Sunkius sprendimus turėtų būti lengva priimti.“
Tai vadinama Fredkino paradoksu, kurį aprašė kompiuterių mokslininkas Edvardas Fredkinas, o jo kolega Marvinas Minskis citavo jį: „Kuo dvi alternatyvos yra panašesnės, tuo sunkiau gal būti pasirinkti tarp jų – nepaisant to, pasirinktas sprendimas nebus toks svarbus.“
Kiekviena mūsų kūno dalis stengiasi atidėti metą, kai teks rinktis savo sutuoktinį ar karjeros kelią lygiai taip pat, kaip ir pasirinkimą tarp spagečių su bolonijos padažu ir picos Margaritos. Tačiau atsidūrus aklavietėje, kai nebeįmanoma nuspėti, kaip pasikeis gyvenimas, priėmus vieną ar kitą sprendimą, per didelis galvojimas apie tai yra beprasmiškas: jis negali lemti, ką ekonomistai vadina „tikėtino naudingumo“. Žinoma, atrodys, jog problemos sprendimas buvo be galo svarbus gyvenimo etapas, tačiau tuomet jau bus per vėlu. Paradoksalu: mes nerimaujame ir jaudinamės tarsi iš visų jėgų stengtumėmės pažvelgti į ateitį. Blogiausiu atveju mes nepasirinksime nė vieno potencialiai gero sprendimo, o tikrai blogą – paralyžių – vietoje kitų. Tai vadinama „Buridano asilo“ likimu: hipotetinis asilas, kuris yra alkanas ir ištroškęs, yra vienodu nuotoliu pastatomas tarp šieno kupetos ir vandens, tačiau nepajuda iš vietos, todėl miršta iš bado.
Žinant Fredkino paradoksą greičiausiai nesumažins jūsų polinkio permąstyti visas galimas išeitis vėl ir vėl: tai per daug įsišakniję. Tačiau tai gali suteikti paguodos, kai pasirodo, jog priimtas sprendimas – blogas. Jei jūs esate linkę kritikuoti save, stebėdamiesi, kaip galėjote pasirinkti tokį darbą, sutuoktinį ar gyvenamąją vietą, jūs galite priminti sau, jog to negalėjote numatyti. Tačiau galvos skausmą keliantis sprendimo priėmimas sudarė įspūdį, kad jūs pasvėrėte visus galimus pliusus ir minusu, nors iš tikrųjų tai tebuvo dūris tamsoje.
Filosofas Alanas Vatsas kartą išanalizavo procesą, kurį mes vadiname sprendimo priėmimas – palaipsninis judėjimas sprendimo link – dažniausiai vyksta visai ne taip. Paprastai tai tiesiog laiko tarpas, kurio metu mes blaškomės tarp galimų sprendimų, kol staiga, intuityviai, pusiau atsitiktinai pasirenkame vieną.
Skaityti komentarus