°C
      2019 06 16 Sekmadienis

      Eglės brolių fenomenas: kas atveria duris instituciniam smurtui?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr. | Minfo koliažas

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-12-21 18:00:00

      Teogoninis lietuvių mitas „Eglė žalčių karalienė“ žinomas ir mažam, ir dideliam. Stebint šios lietuviškos legendos motyvais pastatytą to paties pavadinimo miuziklą neapleido mintis, kad kažkaip labai jau jis tikroviškas. Ir ką man primena Eglės broliai?  O Tau? 

      Legendos Eglė pati renkasi pasitraukti iš realaus žemiško pasaulio į mistinę jūrų karalystę. Taip žaltys gal ir panaudoja tam tikrą klastą jos suviliojimui, bet galutinį žodį taria ji pati. Realistai broliai ir seserys nenoriai išleidžia Eglę pas tą, kuriam ji pasižadėjo. Ir toliau diena iš dienos gyvena kaip yra pratę, tikėdami, kad tik jų gyvenimo būdas nekintamai teisingas. 

      O Eglė laiminga savo naujoje šeimoje. Kol ilgesys ima kviesti gimtinėn. Nenoriai ją išleidžia karalius pas savuosius. Jaučia, kuo viešnagė baigsis. 

      Ir štai prarastoji sesuo gimtuose namuose. Dabar ir prasideda tai, kas vyko ne tik tais neatmenamais legendinių protėvių laikais, bet ir šiandien - greta Tavęs ir manęs. 

      Tampa akivaizdus fenomenas „broliai geriau žino“. Eglės istorijos broliai geriau žino, kad ji bus laimingesnė ne jūrų, o žemės pasaulyje. 

      Mano, Tavo, visų mūsų kaimynai, nepažįstami praeiviai, institucijų darbuotojai, gal ir gydytojai ar mokytojai geriau žino, kaip reikia auginti ir auklėti vaikus. Na taip - mano ir Tavo vaikus. 

      O kaip su tuo, ko nori Tu, aš ar vaikas? Oi ne, tie kiti geriau žino. Kaip ir pasakos Eglės broliai. Klausia, ar ji laiminga ir net gavę to patvirtinimą nusprendžia nužudyti savo svainį. Juk jie žino, kad sesuo bus laimingesnė gimtame krašte. O ar buvo? Ar padėkojo dėl tokio „pasirūpinimo“? 

      Pakalbėk su savo pažįstamais savo aplinkos žmonėmis. Kiek jų nuoširdžiai tiki, kad naujasis vaiko teisų apsaugos įstatymas yra gėris? Tikrai ne vienas ir ne du. Dar daugiau, jie ir pilietiški, pasirengę skambinti tarnyboms vos įtars, kad kažkieno vaikeliui kyla grėsmė! Jis tiki, kad tikrai geriau žino, ko tam vaikeliui reikia! 

      O gal mes tokie teisingi ir geriau už kitą jo poreikius suprantantys nes... nelabai gebame savaisiais pasirūpinti!? Juk pradėjus gyventi savo gyvenimą kaži ar liktų daug laiko stebėti kitus? O jei lieka? Jei norisi patarti, pamokyti, nors niekas net neprasižiojo su klausimu? 

      Aš geriau žinau, ko Tau reikia! Ar tikrai? Ar aš galiu geriau žinoti, ką ir kada turi valgyti Tavo vaikas, kaip Tau jį gydyti apsirgus, nuo kelių metų leisti (ar iš viso neleisti) darželin, kokią mokyklą ar būrelius rinktis, kokie auklėjimo metodai tinkami vienam ar kitam Tavo vaikui (taip taip, auginantys ne vieną mane supras - tai, kas veiksminga vienam, su kitu gali nepadėti!)?

      Ar aš galiu kažką žinoti geriau už Tave, jei negyvenu Tavo gyvenimo ir nesu Tu? Ar Tu gali kažką geriau už kitą žinoti? Kaip jis jaučiasi? Kodėl elgiasi vienaip ar kitaip? 

      Ir ne, čia kalba ne apie nusikaltėlius, kurie žudo. Nesvarbu - vaikus, senelius, sutuoktinius ar šiaip nelaimingai pasimaišiusius praeivius. Čia jau apie kiekvieną.

      Mūsų šalyje institucijos (o tai juk tokie pat žmonės kaip aš ir Tu!) geriau viską žino. Ir gali mus išmokyti. Nesvarbu, kad neprašome. Jos susikūrė (gavo?) įstatymus, kurie leidžia be išankstinio įspėjimo belstis į kiekvienas duris ir atverti jas net šeimininkams nesutinkant. Nes pagal dabartinį grėsmių vaikui apibrėžimą beveik visos šeimos tapo potencialiai galinčiomis nusikalsti prieš savo vaiką.

      Neprasilenkėme su sveiku protu? Ar tiesiog pamažu vėrėsi vėrėsi ir atsivėrė dar vienas Overtono langas (tai technologija, kuria naudojamasi norint pakeisti visuomenėje galiojančius pamatinius principus - kaip nepriimtinas idėjas, nepriimtinus reiškinius galima paversti visuotine norma - aut. pastaba)? 

      O beje, ar pagalvojai, kad be to „geriau žinančių brolių“ fenomeno bet koks įstatymas būtų niekinis? Jei kaimynas, išgirdęs vaiko verksmą ne telefoną į rankas imtų, o ramiai pabelstų ir paklaustų, gal kuo gali padėti? Jei matantis nuolat neprivalgantį vaikelį savo draugų, kolegų padedamas nupirktų maisto ir atneštų šeimai? Jei darželio auklėtoja, išgirdusi kaip mama užrėkia ant sūnaus pasiteirautų, ar ši turi nors kiek laiko poilsiui be vaikų? Jei būtume vieni už, o ne prieš kitus?.. 

      Kas pasikeistų ir ar reikėtų institucijų pagalbos, jei žmonės padėtų vieni kitiems užuot apkalbėję ir skundę? 

      Visi įstatymai prasideda ir baigiasi žmogumi. 

      Sėsime prie Kūčių stalo, dalinsimės kalėdines dovanas. Būsime ir ramūs, ir įsiaudrinę (viešoje erdvėje jau atsiranda psichologų įspėjimų apie galimas ilgųjų laisvadienių grėsmes, kai žmonės atitrūksta nuo įprastos kasdienos ir gali ne tik taikiai bendrauti, bet ir konfliktuoti). Kviečiu, kiek įmanoma, ne teisti savo dažniau ar rečiau matomus giminaičius, kaimynus, draugus ir nepažįstamuosius, o pabūti nebent klausiančiu: ar galiu ir kuo galiu padėti? 

      Patikėk, nei Tu, nei aš nežinome, kaip jam ar jai geriau. Turėsime laiko, galim pasistengti sužinoti nebent tai, kas mums patiems geriau. Ir, žinoma, mūsų vaikams. Juk mamos ir tėčiai myli savo vaikus. Net jei stebint taip neatrodo. 

      Na, jei jau pradėjau lietuviška legenda, tai gal visai tiks baigti patarle, puikiai tinkančia Eglės broliams: „Nekask kitam duobės, nes pats gali įkristi.“

      Skaityti komentarus