Bet ar mes galime kontroliuoti orą? Ar mes išvis gebame kontroliuoti kūno reakciją į skirtingas temperatūras? Organizmas pats ima jausti karštį ar šaltį, mes negalime to pakeisti. Mes galime tik pakeisti savo požiūrį.

Jei lauke karšta, kūnas sušyla – tai iš tikrųjų labai įdomus pojūtis. Pasinėrus į šiuos pojūčius, galime geriau pažinti save. Kam bėgti nuo jų? Ar pastebėjote, kad beveik visus negatyvius pojūčius jaučiame todėl, kad norime jų atsikratyti, pakeisti juos, o ne priimti realybę tokią, kokia ji yra?

Tai nepastovumo grožis. Visa tai baigsis ir gamta mums atskleis vėsumos didybę. Kaitinanti saulė pasitrauks. Pasirodys debesys. Dieną pakeis vakaras. Temperatūra nukris. Tuomet kūnas atvės.

Iliuzija baigsis, kai suvoksime ir neskirsime savęs nuo savo pojūčių. Subjekto nuo objekto. Be procesų vertinimo liks tik procesas; tik šiluma. Mes galime arba pasinaudoti protu ir sukurti tą atskirtį, arba mes galime susieti patirtis. Mes galime burbėti, būti nepatenkintais arba tiesiog jausti įvairius kūno pojūčius. Vienas yra dvilypis, o kitas ne. Vienas suteikia galimybę identifikuoti save kaip sąmonę, o kitas – jausti visą pojūčių paletę. Tai mūsų pasirinkimas, kaip mes save identifikuosime.

Šį principą galime naudoti bet kam. Mus gali suerzinti šuns lojimas naktį, raudonas šviesoforo signalas ar sumažintas atlyginimas, mes galime slėpti savo kūną, nes patys jo nepriimame... arba mes galime susilieti su visu tuo. Mes galime tapti tuo ir stebėti, jausti neužmaskuotus pojūčius būtent tą akimirką. Mes net galime visiškai priimti kylančius jausmus, leisti jiems pasiekt paviršių ir palikti kūną, jei jie to nori. Išreikškite save, o ne slopinkite.

Tai yra sąmoningumo transformacija; alchemija.