Kai mes apkabiname savo draugus ar šeimos narius, ar tiesiog gerai leidžiame laiką su jais, mes dažnai nemąstome apie tai, kas verčia mus jaustis gerai, tačiau dažnai tai būna prisilietimas, akių kontaktas ir veido išraiškų skaitymas.

Žmonėms biologiškai reikia prisilietimo, jie yra reikalingi mums fiziologiškai. Kai būname maži vaikai ar kūdikiai, prisilietimas yra esminis mūsų gebėjimo reguliuoti nervų sistemą užtikrinimas, o taip pat tai padeda jaustis saugiai. Kai buvome labai maži, mūsų kūnas dar nesugebėjo pats vykdyti savireguliacijos procesų, todėl mūsų tėvai tuo metu atlieka svarbų vaidmenį ne tik paliesdami savo vaiką, kad būtų užtikrintas saugumas, bet ir naudodami veido išraiškas ir siųsdami vaikui žinią, kad „viskas gerai“.

Be to, žmones jungia bendrystės ir ryšio jausmas. Kai esame per daug vieniši, neturime gilios ir atsidavusios praktikos, kurią gali atlikti Tibeto vienuoliai, mes pradedame prarasti bendro savęs valdymo ir pasitenkinimo gyvenimu naudą, o laikui bėgant mūsų psichologija gali pradėti kentėti. Žmonės, būdami bendruomenėje, kartu sukūrė neįtikėtinus dalykus, o būtent prisilietimai vaidina svarbų vaidmenį.

Daugelyje pasaulio kultūrų apsikabinimas yra kasdienio gyvenimo dalis. Kitos kultūros pasveikina vienas kitą bučiuodami į skruostus, tačiau prisilietimas dažnai yra bendras visiems.

Kaip minėta, apsikabinimas nėra vienintelis būdas, kuriuo mes įgyjame bendrumo ir ryšio jausmą. Žvelgiant vienas kitam į akis, taip pat svarbu pajusti veido judesius ir reakcijas. Mūsų smegenyse yra milijonai veidrodinių neuronų, kurie nuolat skaito tai, kas vyksta kitame žmoguje ir nesąmoningai siunčia informaciją į mūsų smegenų sritis, kurios, pavyzdžiui, pasakoja, kaip žmogus gali jaustis. Kai matome, kaip kažkas imasi veiksmų, mūsų smegenų neuronai reaguoja į tą veiksmą taip pat, lyg patys to imtumėmės.

Tai gali reikšti, kad, pavyzdžiui, kai stebime labai nervingą momentą sporto varžybų metu, nejučia galime užsidengti sau burną ar susiimti už širdies, tokiu būdu siekdami patirti tą pačią įtampą, kurią jaučia žaidėjai. Kartais mes nervinamės, bet žaidėjas yra kieti kaip plienas, tačiau paprastai veidrodiniai neuronai linkę mums padėti suvokti empatijos jausmą.

„HeartMath Institute“ atliktas tyrimas parodė, kad žmogaus širdis skleidžia elektromagnetinį lauką, kuriame yra informacijos, kurią kiti žmonės gali paimti ir iššifruoti savo smegenyse. Nepriklausomai nuo to, kas tai kai kuriems iš mūsų gali atrodyti kaip „raketų mokslas“, tai yra mūsų fizinio kūno realybė.

Pagalvokite, ar kada nors įėjote į kambarį, kuriame buvo keli žmonės ir pastebėjote jame esančią energiją? Galbūt iš karto pastebėjote, kad ten jaučiama įtampa arba priešingai, jaučiama ramybė ir pasitikėjimas. Šis jausmas greičiausiai kyla iš to, kad suvokiame, kaip mūsų elektromagnetinis laukas sąveikauja su kitų patalpoje esančių žmonių laukais.

Galima jausti, kaip bendra žmogaus emocinė būsena veikia jų skleidžiamą lauką. Pavyzdžiui, kuo labiau jaučiame įtampą, nerimą ar depresiją, tuo daugiau to signalo perduodame ir šalia esantiems. Tai nėra raginimas pabrėžti, kad mes veikiame vieni kitus. Tiesiog pagalba suvokti, jog šie procesai vyksta.

Mūsų dabartiniame chaotiškame pasaulyje gana dažnai jaučiamas nerimas ar nežinia dėl to, kas vyksta, ir pripažinti, kad viskas gerai, yra išties didelis iššūkis. Tad šių dienų žmogus dažnai siekia atsakyti pats sau į šį amžiną klausimą: kaip aš galiu valdyti savo emocinę būseną ir sukurti ramybės jausmą savyje?