Įdomus eksperimentas

Vokietis psichologijos profesorius Peteris Golviceris šį fenomeną tiria jau daugiau nei 15 metų. Kartą jis atliko įdomų eksperimentą. Bandymui jis atrinko teisės universiteto studentų grupę. Eksperimento idėja: išsiaiškinti, ar vieši pareiškimai daro poveikį asmeninių tikslų pasiekimui.

P.Golviceris sudarė įvairių pareiškimų sąrašą. Pavyzdžiui: „Aš planuoju kiek įmanoma geriau studijuoti juridinius mokslus“, „Aš planuoju tapti sėkmingu advokatu“ ir pan. Kiekvieną teiginį studentai turėjo įvertinti pagal skalę „Visiškai sutinku“ iki „Visiškai nesutinku”.

Apklausa buvo anoniminė. Tiesa, norint galima buvo užrašyti savo vardą. Be to, buvo paprašyta, kad kiekvienas studentas planuoja padaryti tam, kad taptų sėkmingu advokatu. Standartinis atsakymas buvo: „Ketinu reguliariai skaityti juridinę literatūrą” arba kažkas panašaus.

Kai studentai gražino anketas, P.Golviceris pamatė, kad dauguma studentų atsakė į visus klausimus ir pasirašė savo vardus. Buvo ir tokių, kurie neužpildė visų atsakymų ir neįvadino savo ketinimų.

Tie, kurie neatskleidė ketinimų…

Studentai neįtarė, kad jų ketinimai bus tikrinami. Jie atidavė anketas ir užmiršo jas. Tačiau tyrinėtojai, vadovaujami P.Golvicerio kai ką sugalvojo.…

Psichologai kažkiek palaukė, o po to dirbtinai sukūrė situaciją, kad galėtų patikrinti apklausos atsakymus. Jie paprašė studentų pagalbos projekte, kur reikėjo atlikti dvidešimties kriminalinių bylų analizę. Studentams buvo pasakyta, kad jie turi dirbti kiek įmanoma gerai. Tačiau, jie bet kuriuo metu gali iš projekto pasitraukti.

Kriminalinės bylos buvo nepaprastos. Jos reikalavo įtempto mąstymo ir ištvermės aiškinantis detales. Eksperimento rezultatai buvo vienareikšmiški. Kiekvienas, kuris atvirai buvo surašęs savo ateities ketinimus, „nusiplovė” nuo darbo. Jie nustojo siekti tikslo. Nors buvo planavę siekti karjeros juridinėje srityje!

Ir tik tie, kurie nebuvo atskleidę savo planų, sugebėjo atlikti sunkų darbą ir baigti jį iki galo.

Kodėl žmonės pasakoja apie savo ketinimus?

P.Golviceris mano, kad tai susiję su savęs identifikavimu ir vidine pilnatve. Visi mes siekiame būti idealiais. Tačiau pareiškimas apie siekį sunkiai ir atkakliai dirbti yra viso labo simbolinis aktas. Tai tik padeda mums patiems priimti savo vaidmenį. Pavyzdžiui: „Aš teisininkas”, „Aš rašytojas”,„Aš fotografas”,„Aš programuotojas”.

Nepasotinamas P.Golviceris atliko dar vieną eksperimentą. Jis norėjo papildomai įsitikinti, kad yra teisus. Studentams parodė penkias Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuotraukas. Nuotraukų dydžiai skyrėsi: nuo mažytės iki didelės. Studentų klausė: „Kokiu teisininku jaučiatės esantis šiuo metu?”

Tiriamieji turėjo įvertinti savo „kietumą”ir atsakyti į klausimą, parodydami vieną iš nuotraukų. Kuo didesnė nuotrauka, tuo labiau užtikrintai tiriamasis jaučiasi.

Niekas nenustebo, kai studentai, atvirai surašę savo vardus ir tikslus, tačiau nesugebėję atlikti praktinio darbo, rinkosi didesnes nuotraukas. Vien pareiškimas apie siekį tapti geru teisininku leido jiems jaustis taip, tarsi jie jau būtų geri specialistai Tai padidino jų pasitikėjimą savimi, tačiau tuo pačiu paradoksaliai sumažino gebėjimą sunkia dirbti. Jie tapo didūs tik savo vaizduotėje, tikri didvyriai. O didvyriai juk nedirba sunkių ir daug pastangų reikalaujančių darbų.

Taip kad mažiau kalbėkite, o daugiau veikite!

Parengta pagal šaltinio medžiagą.