Laimė yra čia, kai priimi savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Visas sąlygas, aplinkybes, žmones, darbus, situacijas. Susitikimus ir išsiskyrimus. Problemas ir laimėjimus. Atodūsius. Tylą. Bėgimą. Užburtą kasdienos ratą. Praeitį ir šią akimirką...

Taip vieną tamsų gruodžio vakarą pati sau pasakiau, kad mano gyvenimas yra puikus toks, koks yra. Ir užsirašiau sau, kad prisiminčiau ryte. Užmigau sušildyta atradimo, kad laimė jau čia. O ji jaukiai įsitaisė greta ir saugojo miegą... Ryte vis dar buvo šalia. Rami, tyli ir tokia apčiuopiama!

Supratau, kad tikrai viskas yra gerai. Sunkių situacijų, nerimo, įtampos turime kiekvienas. Ne visuomet pasirinksime aplinkybes, supančius žmones, iššūkius ar jų nebuvimą. Tačiau savo reakcijas galime rinktis. Va taip valingai sau pasakyti: viskas su mano gyvenimu ir manimi yra gerai! Kai patiki širdis, protas su savo argumentais lieka nuginkluotas. Ir dirba ne tam, kad vėl įneštų sumaištį, o pats pirmas puola ieškoti gerumo ir laimės įrodymų. Kas ieško, tas randa. Širdis dar labiau šyla, o protas rimsta...

Būna - aš vis dar banguoju ir šėlstu kaip audringas ežero paviršius. Tačiau giliai giliai viduje yra žinojimas: viskas jau dabar gerai. Geriausia, kaip tik gali būti! Tie žmonės. Tos situacijos. Tos užduotys. Tie darbai. Tie skambučiai. Ir ta praeitis - pati geriausia ir iš tiesų atnešusi tiek palaiminimų!..

Buvau kaip ta maža mergaitė, kurią tamsų žiemos vakarą išvarė ieškoti žibučių (laimės). Ne kažkas kitas - pati save išvariusi buvau... Šalau, ieškojau, klaidžiojau... Ir radau! Save ir savo laimę su visomis žibutėmis... Atėjo šventė - gal be sniego, be ypatingų dekoracijų ir puošmenų - atėjo į širdį ir ją nušvietė, sušildė, gausiai pripildė...

Toks geras metų užbaigimas, kai tamsą viduje pakeitė šviesa... Virsmas ne kalendoriuje, o iš tikrųjų...

Gera žinoti, kad nėra ir nebuvo jokių klaidų - viskas tik taip, kaip reikėjo, kaip turėjo būti. Ir šiandien, ir prieš metus, ir prieš dešimtmetį ar dar anksčiau... Visi pasirinkimai, sprendimai - teisingi. Geriausi, kokie tik galėjo būti! Viskas, kas vyksta - dovana iš Dievo rankų. Su Jo palaiminimu. Tik štai rasti tos dovanos prasmę ne visuomet sekasi iš karto. Gali prireikti daugelio metų, kad į situaciją ar žmogų pavyktų pažiūrėti taip, kaip iš pat pradžių buvo įteikta - kaip į Jo dovaną ir palaiminimą... Nelieka nei savos, nei kito kaltės. Tik priėmimas, dėkingumas ir meilė... Gera, ramu, tikra ir teisinga...

Linkiu, kad kiekvienas pamatytų visą savo gyvenimą, situacijas, žmones kaip Jo dovaną - su meile, dėkingumu ir žinojimu - tai geriausia, kas galėjo nutikti! Laimingų metų ir šilto gyvenimo priėmimo!..