Šįsyk kavinėje geriam vandenį. Tik jam pakanka pinigų. Aš ir mano draugė. Dviese, įsitaisę minkštuose krėsluose, su greipfrutais kvepiančiomis taurėmis rankose...
- Ar tau yra buvę, kai galvoji, kad geriau nebūtum? - liūdnai paklausia.
- Yra...
- Tikrai? Tu gi niekad nepasiduodi!
- Todėl vis dar ir esu, - šypteliu. - Bet kartą, vieną žvarbią gruodžio dieną norėjau išeiti. Ir negrįžti... Nenorėjau savo gyvenimo. Bet vos tai suvokusi nusipurčiau. Radau psichologą, kuris mano būseną perkeitė į pyktį. O pyktis turi daug jėgos! Su juo jau galima ne tik gyventi, bet ir veikti. To tąkart ir reikėjo. Toliau buvo viskas paprasčiau. Dabar jau nenoriu palikti savo gyvenimo. Kad ir koks jis akimirkomis būtų susitraukęs ar alkanas šilumos... Žinau - ir tai praeis. Praeina. Ir tau praeis.
- Bet žinai, kai išeini ryte prieš 7, o grįžti tik miegoti, o rugsėjis atrodo toks baisus ir nelaukiamas, ką tuomet? Juk dirbu. Kasdien. Daug. Ir vis tiek bijau rudens. Bijau vaiko augimo ir naujų batų. Pratybų. Mokyklos. Dirbu ir bijau... Nes esu viena..
- Žinau. Ir man būna baisu. Tada užsimerkiu ir drąsinu save: „viskas bus gerai... yra gerai!“. Kai pradrąsėju tiek, kad vėl galiu atmerkti akis, einu vaikščioti. Šaligatvių terapiją girdėjai? Ten gimsta naujos idėjos!
- Ne, - juokiasi.
- O, tai galinga priemonė! Nori, išbandom? Aišku, miško terapija dar geriau, bet iki jo toli, o šaligatvių turim čia pat, - šypteliu.
Susimokėję už vandenį einam terapintis. Šaligatviais ir parko takeliais. Dvi draugės. Dvi mamos, bijančios rugsėjo ir būsimų išlaidų vaikams... Per vasarą vaikai paūgėja. Nauji rūbai, batai, sąsiuviniai ir kitos priemonės. Ir viskuo turime pasirūpinti vienos pačios. Buitinis nerimas...
Bet! Dviese linksma. Dviese galima kalbėtis. Juoktis. Prisiminti smagius nutikimus. Planuoti, kaip švęsim jos gimtadienį po kokia gražesne liepa (na ir kas, kad jau nužydėjo!). Ir drąsinti vienai kitą: viskas gerai, mes visko turim užtektinai, vaikai auga laimingi, sotūs, šiltai aprengti (juk vasara tokia kaitri!)... Šypsomės. Iš pradžių tik lūpomis. Pamažu šypsenos nukeliauja į širdis. O protas su savo baimėmis atidedamas. Dabar gerai. Lietus tik ką nulijęs, oras gaivus ir kvepiantis. Šypsomės toliau. Su kiekvienu žingsniu vis daugiau ramumos ir pasitikėjimo. Nuo plytelių atsimuša aidu „viskas gerai, gerai, gerai... ai...“ Akimirką apima jausmas, kad tai - tikra. Kad jau dabar gerai. Ir bus tik geriau. Švelniai susupam tą jausmą ir priglaudžiam - te išlieka... Su juo viskas paprasta!
Na taip - laimei reikia pastangų. Pasiduoti lengva, bet mes norim eiti pirmyn. Ir einam!
Išsiskirdamos viena kitai primenam:
- Niekada, niekada, niekada nepasiduok!
P. S. Pasivaikščiojus išties grįžta viltis. O galvoje vėl yra vietos naujoms mintims, idėjoms, planams ir sprendimams! Bandei?
Skaityti komentarus