Baimė ir kitos bazinės emocijos: kam jų reikia ir ką su jomis daryti?

Baimė – viena iš būtinų bazinių emocijų. Kitos trys: liūdesys, džiaugsmas, pyktis. Jas mes jaučiame norime to, ar nenorime. Būna, kad nuo vaikystės išmokstame kažkurią jų slopinti, nereikšti, neparodyti ir, atrodo, nejausti. Tačiau mes jaučiame, kitaip nebūna. Manoma, kad džiaugsmas – gera emocija, o likę trys – blogos. Iš tiesų visos jos yra vienodo gerumo ir visos vienodai reikalingos.

Iš savo šeimos mes atsinešame nerašytas taisykles. Pavyzdžiu, „nesidžiauk, nes rytoj verksi“, vaikui sakoma „nebijok“, nors jam iš tiesų baisu, sakoma „nepyk“, nors tikrai pyktis kyla. Augdamas ir girdėdamas tokius pasakymus vaikas išmoksta nuslopinti tai, ką jaučia, neišreikšti, paslėpti. Kas yra tos emocijos? Tai energija, kurią mes panaudojam, kaip mokam. Kyla emocija – pasigamina energija ir mes ją įsikišam į kišenę. Kišam, kol galim, suspaudžiam, kad tik neprasiveržtų. Tos užslopintos emocijos niekur nedingsta, ima reikštis kūno ligomis. Ligos – nuslopinta emocinė energija, kuri mus griauna iš vidaus. Kūnas tokiu būdu mus įspėja, kad neteisingai elgiamės su savimi. Kita vertus, galime tą kylančių emocijų energiją panaudoti kūrybai, statymui. Ne slopinti, o išreikšti. Kuo stipresnė emocija, tuo daugiau energijos ji pagamina.

Kaip pradėti veikti, kai tikslas išsikeltas, žingsniai aiškūs, bet eina dienos, o žmogus taip ir nedaro nieko?

Gali būti, kad pats žmogus nesuvokia, kodėl taip elgiasi, kodėl atidėlioja. Gali būti, kad jį veikia nesąmoningas vidinis įsitikinimas. Darant kažką pirmą kartą gali kilti baimė – juk neaišku, kaip bus, kaip pavyks, kas nutiks pabandžius.

Darymas ar nedarymas priklauso nuo asmenybės tipo, žmogaus patirties (ką jis matė, kas su juo nutiko gyvenimo eigoje?). Pavyzdžiui, jei žmogus nuo mažens buvo mokomas neišsišokti, nedaryti, nes darydamas greičiausiai patirs nesėkmę, suklys, jis ir išsiugdys neveiklumą. Nedarydamas nė vienas nepadaro klaidų. Tačiau ir nepasiekia nieko. Mus veikia klaidingi įsitikinimai ir nesąmoningai elgiamės pagal juos.

Verta pagalvoti: jei nėra motyvacijos, gal ne tas tikslas? Ir esminis klausimas tuomet, ne kaip save motyvuoti veikimui, o koks tikrasis žmogaus tikslas? Žmogui atrodo, kad jis nori, o iš tiesų jis save įtikino, kad kažko reikia, nors viduje neteisingas motyvas: įtikti, patikti, atitikti lūkesčius ir panašiai. Nėra paprasta atsekti, kas slepiasi už mūsų norų, tikslų, kur yra mūsų, o kur jau ne mūsų. Esame išmokę tam tikrus socialinius vaidmenis ir gyvename pagal juos.

Svarbu sau užduoti klausimą: kodėl nedarau?

Jei atmetame tingėjimą (kuris gali būti iš elementaraus poilsio poreikio – pailsėjęs žmogus ims veikti be jokių didesnių pastangų), valios trūkumą (tai savybė, kuri padeda atkakliai veikti, kai mažėja motyvacija, kai ima varginti rutina), verta pradėti sau uždavinėti klausimus. Ar tikrai aš noriu? O gal nori kažkas kitas? Ar bijau, kad nepasiseks, todėl nedarau? Gal nemoku ir nenoriu dėti pastangų sužinojimui? Šiuo atveju gal trūksta energijos naujos informacijos paieškai, sužinojimui? Kai esame pratę energiją, gautą iš emocijų, slopinti, jos nenaudoti, natūralu, kad reikiamu momentu galime energijos tiesiog neturėti.

Kas slopina mūsų energiją? Tų slopintojų yra labai daug: alkoholis, narkotikai. Tačiau šiuo atveju energija tik sustabdoma, ji niekur nedingsta, todėl kūnas pradeda sirgti. Darboholizmas – energijos panaudojimas, kai jos yra labai daug, kai žmogus tiesiog negali jos nepanaudoti, turi kažkokiu būdu išlieti.

Tęsdamas pokalbį su savimi žmogus turėtų paklausti: gal turiu kitų norų, kuriuos slopinu?

Kas slepiasi po nedarymu?

Labai svarbu save analizuoti ir ieškoti, kas slepiasi po nedarymu: gal bijau suklysti? Daryčiau, o jei suklysiu? Kas tada? Kas bus, jeigu nepasiseks? Bus gėda. Verta žinoti, kad gėda – vaikiškas, nebrandžios asmenybės jausmas. Suaugęs žmogus prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Jis nusprendė, padarė ir prisiima atsakomybę už pasekmes. Pavyzdžiui, ar bus gėda, jei žmogus išeis nuogas į gatvę? Jei jis pats nusprendė tai padaryti, bus tik jo veiksmo pasekmė, o ne gėda. Jei šiuo atveju būtų gėda, tai reikštų, kad žmogus tarsi ne pats iki galo nusprendęs daro, gal dėl kažkieno kito, gal priverstas vienu ar kitu būdu ir panašiai.

Suaugę vaikus išmoko jausti gėdą, sakydami: „oi, kokia gėda!“, „nedaryk, nes bus gėda“ ir t. t.  Jaučiame gėdą, kai mums svarbu, ką kiti pagalvos, kai esame priklausomi nuo kitų nuomonės. Vaikystėje mes esame priklausomi nuo suaugusiųjų, kurie mus vertina vienaip ar kitaip. Mes priklausome nuo jų nuomonės apie mus. Jei elgiamės ne pagal jų lūkesčius, esame gėdinami, imame jausti gėdą.

Pavyzdžiui, suaugęs žmogus gali jausti gėdą, kad užsienyje negeba gerai kalbėti šalies, kurioje yra, kalba. Tačiau gėda kyla, kai žmogus neprisiima atsakomybės už savo nemokėjimą, kai jam svarbu, kaip yra vertinamas tos šalies gyventojų, kurie girdi jo netaisyklingą šneką. Tačiau čia galima ir kita reakcija: normalu, kad aš negebu laisvai kalbėti ne gimtąja kalba. Aš mokausi, tačiau dar moku tik tiek, kiek moku. Bet juk kažką jau moku! Ir iš karto keičiasi nuotaika – nėra jokios gėdos, gali atsirasti ir pasididžiavimas dėl jau turimų žinių. Čia ir yra suaugusio žmogaus atsakomybė. O prisiėmus atsakomybę jau nėra baisu daryti kažką naujo.

Ką reiškia baimė suklysti?

Dažnai žmogus nedaro nieko, nes bijo, kad kažkas nepavyks ir jis nebus geriausias. Jis pripažįsta tik vieną poziciją – laimėtojo. Lygina save su kitais, ir, jei mato, kad kažkam pasisekė geriau, nutaria (dažnai nesąmoningai) nedaryti nieko. Nieko nedarys, nepatirs nesėkmės, nebus antras.

Šiuo atveju viskas priklauso nuo žmogaus savivertės. Jei ji sveika, žmogus drąsiai imasi veikti, normaliai reaguoja į nesėkmes, tęsia toliau, ką užsibrėžęs. Tuo tarpu tas, kurio savivertė žema, geriau nedarys nieko, nei leis sau suklysti, patirti nesėkmę. Jam taip saugiau. Baimė suklysti gali menkinti mūsų tikslus. Pavyzdžiui, jaunuolis norėtų stoti į universitetą, tačiau bijo, kad gali ten nepatekti ir renkasi paprastesnę specialybę kolegijoje. Kad bent čia pasiektų tai, ką užsibrėžia ir nereiktų kentėti, jei nepasisektų.

Vis tik: ką daryti?

Viskas daroma darymo būdu (šypsosi). Galima išbandyti tokį būdą: kuo daugiau kitiems pasakoti, ką planuoji daryti. Tokiu būdu mes tarsi drąsiname save, įtikiname, kad pajėgsime padaryti. Kai kuriems žmonėms labai padeda, kai jie išgirsta prieštaravimus: oi ne, tau nepavyks. Tuomet jiems kyla noras įrodyti, kad tikrai darys ir padarys. Jei priklausote tų prieštarautojų kategorijai, išbandykite savo tikslų pasakojimą įvairiems žmonėms. Jei išgirsite abejonių, imkite ir įrodykite, kad skeptikai buvo neteisūs (šypsosi).

Tačiau nedrąsiems, nepasitikintiems savimi šis būdas visai netinka. Kartais būna, kad reikia padrąsinimo. Tokiu atveju verta apie savo planus pasakoti tik tiems, kurie tą padrąsinimą duos, palaikys, sakys „tikiu tavimi, tau pavyks“.

Veiksmų planas

Labai svarbu ne tik išsikelti tikslą, bet ir turėti planą, kaip jis bus pasiektas. Dažnam drąsą atima noras iš karto pasiekti daug. Tai nerealu ir neįmanoma, žmogus jaučia, kad per aukštai kartelę užsikėlė ir net nepradeda nieko daryti.

Gal girdėjote apie „40 žingsnių taisyklę“? Mažas intarpas: kiekviena mama žino, kad norėdama turėti vaiką turi jį pradėti, po to 40 savaičių išnešioti ir tik po to pagimdyti. Taip ir su visais kitais tikslais – reikia turėti planą, sugalvoti žingsnius, kuriuos darant tikslas artės. Tarkim, jei tikslas – išmokti užsienio kalbą, žingsniai gali būti: užsiregistruoti į kalbos kursus, susirasti mokytoją individualioms pamokoms, nusipirkti gramatikos vadovėlį ir panašūs. Plane turi būti keli punktai, tik tuomet iš viso įmanoma kažką pasiekti.

Kartais planą sudarant gali praversti kito žmogaus pagalba – to, kuris tai jau yra daręs, žino, kokius žingsnius reikia žengti. Nereikia bijoti prašyti pagalbos. Plane reiktų pasižymėti, ką ir per kiek laiko norim pasiekti. Svarbu, kad laikas būtų adekvatus reikiamų veiksmų atlikimui ir neatimtų drąsos. Tuo pačiu – neduokite sau labai daug laiko, nes vėl kils noras atidėlioti. Svarbu matyti tarpinius tikslus, o ne tik tą didįjį, galutinį. Siekdami tarpinių tikslų mes savaime pasieksime ir tą galutinį, o baimės neliks, nes mažesni tikslai daug realesni.