Tais neatmenamais laikais vienas geras dangaus angelas nusprendė nusileisti į žemę, tai yra gimti ir patirti žemišką gyvenimą.

- Bet ką aš galėsiu duoti žmonėms? 

Jis nenorėjo atvykti į žemę be dovanų, todėl kreipėsi pagalbos į Tėvą.

- Duok žmonėms štai ką, - tarė Tėvas ir ištiesė mažą kibirkštį; ji spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis.

- Kas tai? - nustebo angelas.

- Tai šypsena, - atsakė Tėvas. - Dėkis ją į savo širdį ir nešk žmonėms kaip dovaną.

- O ką tai jiems duos? - paklausė gerasis angelas.

- Ji užpildys juos ypatinga gyvenimo energija. Jei žmonės ją priims, jie išmoks džiaugtis, kurti, mylėti, sudvasinti materiją.

Gerasis angelas įsidėjo nuostabią kibirkštį į savo širdį.

- Žmonės supras, kad gimė vienas kitam, atras meilę savyje ir ims kurti grožį. Tik jiems reikia būti atsargiems su meilės energija, nes ...

Tą pačią akimirką angelas nusileido iš dangaus į Žemę, tai yra, jis gimė taip ir neišgirdęs paskutinių Tėvo žodžių ...

Naujagimis verkė. Bet ne todėl, kad jis išsigando tamsios olos, niūrių ir vos atskiriamų žmonių veidų, kurie suglumę spoksojo į jį. Jis raudojo iš apmaudo, kad nespėjo išklausyti pabaigos - kodėl žmonėms reikia būti atsargiems su Šypsena.

Jis nežinojo, ką daryti: padovanoti žmonėms atsineštą Šypseną ar ją slėpti.

Akimirką padvejojęs apsisprendė: išsiėmė iš širdies kibirkšties spindulį ir įsidėjo į lūpų kampučius.

- Štai mano dovana jums, žmonės, imkite! - mintyse sušuko.

Akimirksniu urvą nušvietė kerinti šviesa. Tai buvo Pirmoji šypsena. Niūrūs žmonės to niekada nebuvo matę. Jie išsigando ir užsimerkė. Tik niūri mama negalėjo atitraukti akių nuo neįprasto reiškinio, jos širdis suvirpėjo, o šis žavesys atsispindėjo jos veide. Ji jautėsi gerai.

Žmonės atvėrė akis - jų akis traukė besišypsanti moteris.

Šypsojosi ir kūdikis.

Iš pradžių žmonės merkėsi ir dengė akis, neatlaikydami stipraus spindesio. Bet galiausiai jie priprato ir taip pat bandė daryti tai, ką jiems rodė kūdikis.

Neįprastas jausmas šildė širdis ir visi jautėsi gerai. Šypsena ištrynė nuo jų veidų niūrumą. Akys nušvito meile, ir visas pasaulis jiems nuo tos akimirkos tapo spalvingas - gėlės, Saulė, žvaigždės žadino grožio, nuostabos, susižavėjimo jausmą.

Gerasis angelas, gyvenęs žemiško kūdikio kūne, mintyse žmonėms perdavė neįprastos jo dovanos vardą, tačiau jiems atrodė, kad jie patys sugalvojo žodį „šypsena“.

Kūdikis džiaugėsi, kad žmonėms atnešė tokią stebuklingą dovaną. Tačiau kartais jis liūdėdavo ir verkdavo. Mama manė, kad jis alkanas, ir skubėjo duoti jam krūtį. O jis verkė, nes nespėjo išgirsti paskutinių Tėvo žodžių ir perduoti žmonėms perspėjimo, kad su šypsenos energija reikia elgtis atsargiai ...

Taip šypsena atėjo pas žmones.

Kartų kartos ją perdavė ir mums, dabartinės eros žmonėms.

Mes šią energiją paliksime ateities kartoms.

Bet ar mes žinome, kaip turime elgtis su Šypsenos energija? Šypsena turi galią. Bet kaip panaudoti šią galią tik gėriui, o ne blogiui?

Gal mes jau pažeidžiame kažkokį šios energijos dėsnį? Tarkime, šypsomės dirbtinai, šypsomės abejingai, šypsomės pašaipiai, šypsomės piktdžiugiškai. Taip mes kenkiame sau ir kitiems!

Turime nedelsdami išspręsti šią mįslę, kitaip teks ir vėl laukti, kol mūsų geras angelas nusileis iš Dangaus, nešdamas visą žinią apie Šypsenos energiją.

Kad tik nebūtų per vėlu...