Matau skubančių žmonių susirūpinusius veidus, lapuose šėlstančius šuniukus ir jų atsipalaidavusius šeimininkus, apsikabinusią ir vienas kitu akivaizdžiai sužavėtą porą, gilių karą žaidžiančius vaikus. Šilta rudens diena... 

Tarsi viskas gerai, o man sunku. Iš kur tas slogutis, kai taip jaukiai žemę apkabinęs ruduo? Aaaa, štai čia kas - juk aš buvau teisi! Kaip Tamsta Mokytoja argumentuotai dėsčiau savo požiūrį ir nė neklausiau pašnekovo argumentų. O kam? Aš geriau žinau! O jis? O ji? Tie, kurie mano nuomone buvo neteisūs? Ir kaip mes dabar? Aš su drauge ar draugu? Kaip mes, jei vienas mūsų teisus, o kitas visai ne? 

O kas yra tiesa? Ar ji gali būti tik vieno ir visiems? Ar tai, kas tiesa man, būtinai tiesa ir Tau? Juk ne! Taip, aš teisi, bet tik sau! Bingo! O Tu, jis, ji teisūs sau! Taip? 

Kada prasideda karas? Kai susiduria dvi tiesos ir bando viena kitą paneigti. Karas kasdien - šeimose tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų, kaimynų, bendradarbių... Vaikštome įsikibę į savo tiesas ir ne visuomet juntame, kaip patiems nuo to sunku. 

O jei yra ne taip? Jei matydama savo tiesą pasistengsiu (na, nebūtinai iš karto pavyks, bent nors pabandysiu) išgirsti Tavo tiesą? Jei užuot puolusi atminties stalčiuose ir kišenėse ieškoti argumentų pasistengsiu tiesiog klausyti ir sutikti: „O juk Tu teisus!“ 

Turiu Mokytoją, kurios viena pamoka man ypatingai svarbi - sugebėti atrasti bet kokiame konflikte kito tiesą. Tegu ne 100 proc., net ne 50 ar 20 proc. Iš pradžių pasiekimas bus ir tai, jei savo 100-procentinį teisumą galėsime vos vos sumažinti ir pamatysime kelis procentus kito tiesos. Tai jau kelias ne į susiskaldymą, o į taikių sprendimų paiešką. 

Teigdama save galiu teigti ir Tave. Taip, mes abu teisūs. Kažkiek vienas, kažkiek kitas. Juk tuomet bus mažiau sudužusių indų ir išdraskytų likimų! O sujungę tuos kelis savo teisumo procentus gal suprasime, kad iš tiesų juk abu apie tą patį: norime būti laimingi. Su mylimuoju, drauge, vaiku, mama, verslo partneriu. Norime ne karo, o kūrybos. 

Visada galiu rinktis: būti mažu užsispyrusiu ir savo siekiančiu vaiku, ar suaugusiuoju, kuris mato šiek tiek daugiau, nei vien save ir savo įsitikinimus. Mato kitą ir tai, kas jam svarbu. Suaugęs ne tik žiūri, bet ir mato. Ne tik girdi, bet ir klauso. Ne tik kalba, bet ir pasako. O suklydęs (na, kam nepasitaiko susireikšminti!) turi drąsos tai pripažinti.

Štai! Žinau, ką daryti! Imu telefoną, skambinu ir ištariu: „Atleisk, buvau neteisi. Mokiau neprašoma, įrodinėjau, kai to nereikėjo. Tu buvai teisus. Sau. Dabar tai suprantu...“

Ruduo ir vėl šypsosi spalvomis. Kaip ir aš. Sunkumo neliko. Nešuosi savo tiesą, bet jau lengvai, nes matau ir kitą su jo tiesa. Ir... Pasaulis išsiplėtė? Teko tai patirti? Kai net ir nedaug nuo savęs atsitraukus širdyje ima šypsotis laimė...