Kai kurie žmonės labai greitai tapatinasi su įpročiais, kurie stabdo, bet lėtai įtiki tuo, kad neprivalo būti tuo, kuo buvau anksčiau. Praeities klaidos, nesėkmės ir paklydimai neatima iš mūsų vertės. Nepriklausomai nuo to, kas buvo anksčiau, visi esam verti pagarbos, galimybių ir meilės. Neleiskime savo istorijai nulemti tai, ką galvojame apie save dabar.

Nepriklausomai nuo to, kad esame verti visa ko geriausio, kiekvienam pasiekimui, inovacijai ar profesinei sėkmei reikia tam tikrų charakterio bruožų, informacijos ir įgūdžių. Kartais mes dar neatskleidėme savybių, kurių reikia, kad pasiekti tai, apie ką svajojame. Čia mums svarbu pastebėti žodžius, kuriuos sakome sau ir kitiems. Nes būtent mūsų žodžiai ir mintys gali nukreipti mūsų veiksmus tinkama linkme.

Mus sustabdo mintys kurios sako:
- Mano balsas negražus.
- Aš nemoku šokti.
- Esu nieko vertas.
- Niekam manęs nereikia.

Šie žodžiai skamba kaip neginčijami teiginiai, kurie nekinta kaip gamtos dėsniai. Bet tai ne gamtos dėsniai, o ribojantys įsitikinimai, kuriuos galim transformuoti pakeitę savo žodyną ir įpročius. Bent kurioje akimirkoje aš galiu atlikti kvantinį šuolį ir pranokti visą apie save turimą informaciją.

Mus įgalina mintys kurios sako:

- Aš atrandu savo balso galią.
- Vis geriau pažįstu savo kūną ir jo judesius.
- Mano vertė auga su kiekvienu geru darbu kurį atlieku.
- Šiandien atrasiu dar vieną vietą, kurioje galiu sukurti vertės.

Tai žodžiai, kuriais aš patvirtinu savo ketinimą tobulėti. Leidžiu sau išmokti tai, ko nemokėjau anksčiau. Irzlumas, baikštumas, godumas irgi emocinės reakcijos įpročiai, kurie su mumis bus tiek, kiek leisim jiems būti. Kalbant apie kasdienius įpročius daugelis praranda laisvę, nes apie įpročius galvoja kaip apie nekintančią savo asmenybės dalį.

- Bėgimas ne man.
- Aš nelankstus.
- Be mėsos negalėčiau.
- Aš pelėda ir turiu pamiegoti iki pietų.
- Labai greitai susierzinu.
- Mane pykdo neteisingumas.

Visi šie įsitikinimai - tai neuroninių jungčių konfigūracijos rezultatas. Tai nėra kažkas pastovaus, kas nulemia mūsų likimą. Išbandydami naujas veiklas, skaitydami naujas knygas, keliaudami po naujas vietas ir susipažindami su naujais žmonėmis mes sukuriam naujas neuronų jungtis. O jos leidžia mums būti tuo, kuo nebuvome anksčiau. Tad vietoj ribojančių įsitikinimų pasakyk:

Ne -Aš sergu, o -Man reikia laiko pasveikti.
Ne -Man nepavyks, o -Aš surasiu kelią.
Ne -Nieko nesuprantu, o -Padėk man suprasti.
Ne -Aš nieko nemoku, o -Aš išmoksiu viską, kas man svarbu.

Tai, ką sau sakom, nulemia tai, kuo mes tampam. Kalbėkime su savimi taip, kaip norėtume, kad kalbėtų ir kiti.