°C
      2020 12 02 Trečiadienis

      Žmogus ir jo poreikiai. Esamos socioekonominės sistemos (kapitalizmo) spragos ir įdomi alternatyva jai

      Nuotrauka: thebanker.com nuotr.

      2018-05-05 09:00:00

      Visuomenė laiminga tiek, kiek laimingi jos individai.

      Žmogus jaučiasi tuo laimingesnis, kuo pilniau gali patenkinti savo esminius poreikius. Individų poreikius ir jų sąsajas su laime tyrė daug mokslininkų.

      Vienas jų – iškilus JAV psichiatras, psichoterapeutas, psichologas Abraham Maslow  (1908-1970). Minėtas mokslininkas yra vienas iš humanistinės psichologijos pradininkų, savo tyrimais padėjusių pagrindus praeito amžiaus pabaigoje susiformavusiai pozityviajai psichologijai, labiausiai žinomas kaip poreikių hierarchijos teorijos autorius, sukūręs žmogaus poreikių piramidę (žiūrėkite paveiksle), nepraradusią aktualumo ir mūsų dienomis.   Kiekvienas mūsų siekia pilnaverčio ir laimingo gyvenimo. 

       

      Abraham Maslow (1908-1970)

      Daugiausia dėmesio A. Maslow skyrė aukščiausiam piramidės poreikiui, tai yra savęs aktualizavimo (savirealizacijos, saviraiškos) poreikiui.

      A. Maslow žmogaus poreikių piramidė

      Mokslininkas teigė, jog labai sunku siekti aukštesnių poreikių, kol nepatenkinti arba blogai tenkinami žemesnėse piramidės pakopose esantys esminiai žmogaus poreikiai. Paprasčiau tariant, individą sudėtinga motyvuoti našiam darbui, jei jis negali patenkinti savo fiziologinių poreikių ar jaučia  grėsmę (fizinę, psichologinę, ekonominę). Dažnam neliks tokiu atveju nei noro, nei jėgų jokiai savirealizacijai. A. Maslow taip pat manė, jog aukščiausias savirealizacijos poreikis yra toks pat stiprus kaip ir poreikis valgyti arba kvėpuoti ir žmogus nesijaučia laimingu, jei netenkina šio poreikio. Skirtingi žmonės pagal savo individualias stiprybes (talentus, polinkius, pasirengimą) realizuoja save skirtingais būdais, tai yra tampa: darbininkais, verslininkais, menininkais, mokslininkais... Anot A. Maslow, žmogui būtina save realizuoti, jei jis nori būti laimingas. Mokslininkas teigia, jog kaskart, priimdamas sprendimą, žmogus renkasi mažiausiai tarp dviejų galimybių: žengti žingsnį pirmyn - link savęs realizavimo arba žengti žingsnį atgal - į savotišką saugumo (esamų, susikurtų, artimiausių galimybių) zoną. Kuo dažniau praleidžiama galimybė žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas susidaro tarp to, kuo žmogus yra ir kuo norėjo tapti. Didelis skirtumas turi neigiamas pasekmes, nes kelia liūdesį, savigraužą, pavydą, nerimą, depresiją, agresiją... Nemalonių minčių apie praleistas galimybes vengimas žmones daro pasyviais, priklausomais nuo televizijos, interneto, alkoholio, narkotikų... bet ko, kas leidžia pamiršti prarastus šansus. Net ir be tyrimų aišku, jog žmogus jaučiasi prastai, jei jo kasdienė veikla yra priešinga ar tiesiog nutolusi nuo mėgstamos srities. Visuomenė laiminga tiek, kiek laimingi jos individai.  

      A. Maslow teigia, jog žmonės, realizuodami save, yra pajėgūs sumažinti minėtą skirtumą ir tapti laimingesniais. Tačiau tikrai ne visi tam turi realias galimybes. Nepasiturintiems žmonėms yra sudėtinga pradėti verslą, siekti paklausios specialybės, kelti kvalifikaciją ar panašiai, jei nepasiseka gauti valstybės, įvairių fondų ar privačių asmenų paramos. Svajonės atidedamos neribotam laikui, nes materialinė situacija verčia dirbti net nemėgstamą, nekvalifikuotą darbą (kartais kelis), nepaliekantį jėgų nei ką nors keisti, nei save atrasti. Socialiai sumaniems ir sveikiems, išgalintiems susimokėti už mokslą ar studijuojantiems nemokamai, studijas ir darbą pavyksta suderinti, bet dėl to kartais kenčia studijų kokybė. Be to, tikrai ne visų sveikatos rezervai ir pasirinktos studijos leidžia patempti viską vienu metu. Asmeninių lėšų stoka tampa kliūtimi siekiant savirealizacijos. Valstybė galėtų palengvinti piliečių savirealizaciją, jei apmokėtų visų specialybių studijas pažangiems studentams, tačiau turtuoliams ir jų saistomai renkamai valdžiai tai ne itin rūpi, be to – mažiau konkurentų pačių palikuoniams.

      Įvairių šalių finansinis elitas mėgaujasi prabanga ir pertekliumi, tuo tarpu eiliniai piliečiai neturi galimybės patenkinti esminių saugumo ar net fiziologinių poreikių, jau nekalbant apie aukštesnius poreikius. Dėl to daugėja nusikaltimų, kyla riaušės, revoliucijos, genčių, pilietiniai ir net tarptautiniai kariniai konfliktai.

      Kai kurių galingų kraštų korumpuotas elitas leidžia sau tenkinti liguistai išpūstus poreikius, pasireiškiančius kaip: nežabotas grobstymas, valdžios uzurpavimas bei totalios kontrolės užsitikrinimas savo šalyje, kitų kraštų užkariavimas, siekiant perimti tų kraštų gamtinius išteklius, išnaudoti piliečius, nusilpninti ir įskolinti. Tuo tikslu supriešinami piliečiai, pasitelkiamos karinės provokacijos, kuriamas vidaus ar/ir išorės priešas, prieš kurį nukreipiama agresyvi ideologija (klasinė, partinė, tautinė, rasinė...), skatinant kovoti su „priešu“ nesibodima pasinaudoti religija... Karai kyla dėl neriboto turtuolių gobšumo, perdėtų ambicijų ir siekio išplėsti savo turimas galias, užgrobiant naujas teritorijas su jų gamtiniais ir žmonių ištekliais. Galiausiai dėl eilinių žmonių esminių poreikių netenkinimo, dalies finansinio nusikalstamo elito liguistai padidinto poreikių tenkinimo, iškreiptos moralės ir nepilnaverčių socioekonominių sistemų, žmonija turėjo ir vis dar turi išplitusį nusikalstamumą vietiniu ir tarptautiniu mastais. 

      Žmonijos istorijoje veikė skirtingos socioekonominės sistemos. Senovės ekonomikų valdymo formose taip, kaip ir dabar, aukštesnės klasės savo išpūstus poreikius tenkina žemiau esančių klasių (plačiosios visuomenės) esminių poreikių tenkinimo sąskaita. Taip veikė feodalizmas, kuriame mainai vyko pinigais, o didžiausia išteklių dalis, galia ir privilegijos buvo sutelkti luominio elito rankose. Analogiškai veikia ir dabartinis kapitalizmas, kuris išties tėra modernus, korporacinis XXI a. feodalizmas (žr. pav. Feodalizmas).

      Senoje Feodalinėje visuomenėje buvo šie luomai: aukščiausias – monarchai; žemesnis – bajorai; dar žemesnis – dvasininkija ir t. t.;  žemiausias, neprivilegijuotas luomas - valstiečiai, amatininkai ir kt., nuolat vykdę aukščiau esančių luomų valią,  amžinai jiems įsipareigoję, skolingi.

      Dabartiniame korporaciniame, kapitalistiniame feodalizme yra šie luomai: aukščiausias - centrinių bankų valdytojai; žemesnis - didieji bankininkai, dar žemesnis - korporacinis elitas; dar žemiau – tautos renkami pareigūnai: prezidentai, premjerai, vyriausybė ir t. t.; apačioje – visi kiti, taip kaip ir senovėje, nuolat žaidžiantys pagal viršutinių luomų primetamas taisykles ir vertybes.


      Šiuolaikinėje kapitalistinėje, monetarinėje santvarkoje – korporaciniam feodalizme, kaip ir senovėje, yra privilegijuoti luomai ir vargstantys luomai.

      Ankstesnės sistemos buvo tiesmukesnės, dabartinė - subtilesnės vergijos forma, anot pasaulio valdytojų – būtina pasaulinė tvarka. Neneigsiu, jog kapitalizmas savo laiku buvo pažangus visai visuomenei ir šiandien dar sukuria daug pažangos, tačiau šiuo metu yra naudingiausias aukščiausiems visuomenės luomams, nes veikia pagal jiems palankiausias taisykles likusios visuomenės sąskaita.

      Kaip tai atrodo praktikoje?  Labai paprastai - kuo žemiau esi - tuo mažiau pajamų, realių teisių ir galimybių mokytis, gauti kokybiškas sveikatos apsaugos sistemos paslaugas, gintis, ... mažiau orumo ir daugiau žeminančios  diskriminacijos.  

      Esamoje sistemoje viskas yra perkama, kokybiškiausiai dalykai kainuoja tiek, kiek neišgali mokėti absoliuti dauguma viso pasaulio žemesnių bei žemiausių visuomenės sluoksnių. Todėl žemiausi visuomenės sluoksniai dažniausiai lieka ten pat – nepilnaverčio išprusimo, prastos sveikatos priežiūros, skurdo ir išnaudojimo spąstuose.

      Renkami valdžios atstovai daugelyje pasaulio šalių jaučiasi privilegijuotais kitų žmonių atžvilgiu. Jie „pamiršta“, jog yra renkami atstovauti visos plačiosios visuomenės interesus, tačiau neretai atstovauja tik savo asmeninius ir virš jų esančio finansinio elito interesus.  Žemiau jų yra rinkėjai - absoliuti dauguma žmonijos, kurios nepaisoma dėl asmeninio gobšumo, iškrypusių turtą garbinančių vertybių, moralinio nuosmukio, nebaudžiamumo, aukščiausių visuomenės sluoksnių daromo spaudimo, korupcijos. Visuomenės, kurios darbas sukuria visas vertybes, atsiklausti dėl sprendimo kelti savo atlyginimus, naudotis nepelnytomis privilegijomis, politikai nesivargina. Nuo politikų neatsilieka ir verslas, didinantis savo pelną minimizuodamas samdomų žmonių darbo užmokestį. Ne itin dosnus darbdavys yra ir valstybė, mokanti elgetiškus atlyginimus švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitų sričių  darbuotojams. Visuomenė iki tam tikros ribos taikstosi su nepakenčiama padėtimi, būna pasyvi, nes yra praradusi tikėjimą, jog kas nors gali pasikeisti. Baudžiava panaikinta seniai, bet vis dar gajus baudžiauninko mentalitetas, nes bijoma prarasti net ir menkai apmokamą darbą. 

      Garbinamas turtas, siekiamas kuo didesnis pelnas be jokios atsakomybės, gaminami, reklamuojami ir parduodami beverčiai ar net kenksmingi dalykai: alkoholis, rūkalai, neveiksmingi vaistai, sveikatai kenksmingi maisto produktai, nes gamintojams ir platintojams visuomenė nerūpi.

      Finansinis elitas – centrinių bankų valdytojai, didieji bankininkai, korporacinė viršūnėlė - gauna pačias didžiausias pajamas, gali įsigyti kokybiškiausias paslaugas, daiktus ir nekilnojamą turtą, naudojasi nepelnytomis privilegijomis likusios žmonijos sąskaita: gražiausios ir sveikiausios vietos gyventi (privatūs paplūdimiai, ežerai, salos, slėniai, miškai); moderniausi, saugiausi, viskuo aprūpinti būstai; kokybiškiausias išsilavinimas, sveikatos apsauga, maistas; palankūs įstatymai ir teisinė neliečiamybė, nes pajamos leidžia „išsipirkti“ net padarius sunkius nusižengimus; nupirkta žiniasklaida, ginanti neteisėtus interesus...

      Pasaulio turtingieji turi tiek galių, jog dėl pelno gali paskatinti ekonomines krizes, padidinti infliaciją iš „oro“ spausdindami pinigus, sužlugdyti ekonomiškai silpnesnes valstybes, jas okupuoti karu ar paskolomis ir t. t. Minėtose valstybėse gamyba vykdoma plėšiant gamtos turtus, nesilaikant gamtosaugos ir saugaus darbo reikalavimų, išnaudojant mažamečių darbą. Išnaudojami vaikai beveik neturi galimybių gauti net patį minimaliausią išsilavinimą, kokybišką sveikatos apsaugą, negauna pakankamai sveiko maisto ir vandens, gyvena baisiomis sąlygomis... dalis jų nesulaukia paauglystės. 

      Ar skurdas, badas, neraštingumas, išnaudojimas vis dar yra norma pasaulyje, kuris save laiko civilizuotu? Realiai toks pasaulis yra toli nuo civilizuoto, nes tikrai civilizuotame pasaulyje jokioje valstybėje, jokiame krašte neturėtų būti alkanų, gyvenančių skurde, neišsilavinusių, kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugų negaunančių žmonių. Deja, tokių yra daug neišsivysčiusiose šalyse, net turtingose valstybėse yra daug žmonių, turinčių nedaug realių galimybių. Pasauliniu mastu esame menkai civilizuoti ir menkai draugiški vieni kitiems.

      Ar pažangėjanti žmonija ilgai su tuo taikstysis?

      Gyvename pertekliaus laikus, maisto užauginama ir pagaminama tiek, kad dalį jo tenka išmesti, nes visas nesunaudojamas arba dalis jo sunaikinama, siekiant palaikyti aukštas kainas. Tam maistui pagaminti be reikalo naudojami ištekliai, kurie tiesiog iššvaistomi, nes maistas nesunaudojamas. Švaistomi ištekliai ir kitiems gaminiams, nes kapitalizmas skatina besaikį vartojimą. Darbo priemonės yra mažumos rankose, kuri nenusiteikus dalintis. Tuo tarpu žmogui, neturinčiam socialinių įgūdžių, atitinkamo išsilavinimo, padėties, pažinčių, darbo, pinigų, nelieka geresnių galimybių. Visai galimas daiktas, kad dėl neraštingumo, skurdo ir visų iš to kylančių pasekmių bus pasmerktos ir kitos tokio žmogaus palikuonių kartos, nes vaikai dažnai perima tėvų gyvenimo būdą. Tai vyks ne tiek dėl žmogaus pasyvumo ar tingumo, bet dėl to, kad jis negavo tinkamo pagrindo sistemoje, kuri nesugebėjo užtikrinti jam galimybių gauti tinkamą išsilavinimą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Nesirenkame, kur gimsime, jei galėtume – nesirinktume gimti neturtingoje šalyje, nepasiturinčioje šeimoje ar tiesiog būdami silpnos sveikatos.

       Esant monetariniam kapitalizmui (korporaciniam feodalizmui), su stambiam kapitalui pavaldžia politine bei kultūrine sistema, didžioji dalis darbo priemonių ir Žemės išteklių yra nesąžiningai sutelkta privilegijuotos mažumos rankose, parazituojančios ir gyvenančios žemiau esančių visuomenės sluoksnių sąskaita.

       Problemos, su kuriomis dažniausiai susiduria žemiausi visuomenės sluoksniai XXI a. kapitalistiniame feodalizme:
      1) varginantys, kenksmingi, neįdomūs, monotoniški darbai;
      2) maži atlyginimai, trumpos atostogos ir ilgos darbo valandos;
      3) laiko, energijos bei finansų stoka mėgautis hobiais, gyvenimu, spręsti problemas, nes dirbama daugiau nei viename darbe;
      4) infliacijos pasekmės, labiausiai paliečiančios neturtinguosius;
      5) nuolatinė įtampa dėl grėsmės prarasti darbą, šefo nuotaikų ir pan.;
      6) bedarbystė;
      7) daugiau mokesčių, nei sumoka turtingi verslininkai;
      8) žymiai mažiau galimybių save pilnavertiškai realizuoti, sutaupyti lėšų nuosavo verslo pradžiai;
      9) priverstinis dalyvavimas turtingųjų interesų išprovokuotuose neramumuose ir kariniuose konfliktuose;
      10) suprastėjusi sveikata dėl nepilnavertės mitybos ir alinančio gyvenimo ritmo;
      11) slegianti paskolų našta siekiant įsigyti būstą, pasigerinti buitį, susimokėti už savo ir palikuonių kokybišką išsilavinimą ar medicinos paslaugas.

      Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, ypač sunku susirgusiems ir praradusiems darbingumą nepasiturintiems asmenims, nes moderniausi vaistai ir procedūros yra nekompensuojami ligonių kasų, nors didžioji visuomenės dalis sąžiningai mokėjo mokesčius. Ligonių kasų skurdo spaudžiami gydytojai labai ribotai skiria būtinus tyrimus, kad tik tilptų į amžinai biednų l. kasų kvotas. Ligonių kasos yra lyg elgetos, nes dar nei viena valdžia nesusiprato pagerinti jų finansinės būklės, kad adekvatus gydymas būtų pasiekiamas visiems šalies piliečiams greitai bei patogiai, ypač tiems, kurie patys ir jų artimieji mokėjo mokesčius metų metus. Visuomenė dėl to tik sutaupytų, nes efektyvesnis gydymas leistų žmogui greičiau atstatyti prarastą darbingumą.

      XXI a. žmonija jau yra išsprendusi daugelį praeities problemų, tačiau to tikrai negana. Daugelyje šalių  žemiausio visuomenės sluoksnio žmonių gyvenimo kokybė yra ženkliai geresnė nei viduramžiais. Turtingieji ir pasiturintys taip pat gyvena žymiai geriau, nei būtų gyvenę tada. Žmonija yra įveikusi daug ligų, atsisakiusi kai kurių mitų ir iliuzijų. Sveikatos apsauga, higienos žinios, būstas, išsilavinimas, maistas, švarus vanduo ir panašiai yra pasiekiami didesnei daliai žmonių. Automatizuota ir išvystyta žemės ūkio kultūra, gamyba, kitos svarbios sritys, žymiai daugiau raštingų žmonių. Turime palydovus, žinome kaip atrodo Žemė iš tarptautinės kosminės stoties, Mėnulio, žmonių sukonstruoti zondai yra Marse ir siunčia apie jį duomenis į Žemę ir t.t.  Skaitmeniniai teleskopai padeda pastebėti, apibūdinti, atrasti ir tirti labai tolimas planetas, galaktikas.  Dauguma žmonių naudojasi radiju, TV, internetu, išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais ir t.t. Modernūs laivai, lėktuvai, sraigtasparniai, automobiliai, motociklai, varomi degalais, elektra... Mokslininkai atlieka sudėtingus mokslinius tyrimus, daug žinoma apie žmogų, Žemę, gyvybę, techniką, net kuriamas dirbtinis intelektas. Mokslinis ir technologinis proveržis tikrai didelis ir neįtikėtinas. Tačiau vis dar stipriai atsiliekama nuo to, ką  būtų įmanoma sukurti kiekvienam pasaulio žmogui, remiantis šiuolaikinių technologijų ir žinių pažanga. Žmonija turi taip daug, sugeba tirti mažiausius mikroorganizmus, platųjį kosmosą, tačiau niekaip nesugeba aprūpinti visų žmonių geru išsilavinimu, sveikatos priežiūra, svarbiausiais ištekliais ir tinkama morale.

      Akivaizdu, jog nuo galimo rojaus Žemėje ne mokslininkai atsilieka, ne technologinė pažanga ir turimos žinios, o esama, seniai pasenusi ir nepilnavertė socioekonominė sistema – korumpuotas kapitalizmas.  Mokslininkai yra paskaičiavę, jog šiandien Žemėje pilnai pakanka išteklių visiems 7 mlrd. žmonių gyventi taip, kad absoliučiai kiekvienas žmogus galėtų patenkinti esminius savo poreikius ir ne tik juos. Kiekvienam užtektų gaivaus oro, gero maisto, vandens, kokybiškiausių ir gražiausių rūbų, patogaus, gražaus būsto, transporto, mobilių telefonų ir t.t. Būtų patenkinti visų žmonių poreikiai ir dar labai daug visko atliktų. Žmonija gyventų sveiką, laimingą, draugišką, nesavanaudišką, moralų, atsakingą gyvenimą, nes kai visiems visko pakanka - mažėja priežasčių agresijai, nusikaltimams, karui, ligoms ir t.t., išlaisvinamos kūrybinės galios. Tai po galais – kodėl turint tinkamas technologijas ir žinias XXI a. vis dar nėra gerai visiems? Atsakymas būtų toks: didžioji žmonių dalis gan lengvai perprato ir priėmė naujausias technologijas, tačiau jų mąstymo būdas, vertybės ir elgesys išliko primityvūs iki šių dienų. Žmonija tebesilaiko senų mitų, iliuzijų, klaidingų įsitikinimų, vertybių ir neatsakingo, mokslu neparemto, elgesio. Žmonių neišmanymu naudojasi suinteresuoti gudrūs manipuliatoriai, nenorintys sau nenaudingų pokyčių, panaikinsiančių jų nesąžiningas, nepelnytas privilegijas. Žmonija yra kaip viena didelė socialinė grupė – didelis socialinis mechanizmas ar organizmas, funkcionuojantis ir gyvenantis pagal tam tikras taisykles. Kiekvienas žmogus yra sudedamoji visuomenės dalis – sraigtelis, susijęs su visa žmonija. Plačiosios žmonijos sąmoningumo ir atsakomybės augimas sudarytų daug realesnių galimybių ateityje visiems gyventi kur kas geriau. Mokslininkai, gebantys skaičiuoti, suvokiantys esamą ekonomiką, paprasčiausiai jau netiki politikų, bankininkų ir kitų suinteresuotų žmonių manipuliacijomis ir plepalais apie realių galimybių nebuvimą, siekiant, kad ir toliau niekas nesikeistų iš esmės. Juk esama sistema seniai, akivaizdžiai - nesugeba patenkinti esminių absoliučios žmonijos daugumos poreikių. Todėl ir akivaizdu, kad ji klaidinga, nepilnavertė ir tikrai pasenus. 

      Būtent todėl yra svarbus visiškai naujos socioekonominės sistemos įgyvendinimas pasauliniu mastu. Tokios sistemos modeliu galėtų būti JAV futuristo Jacque Fresco ir jo bendradarbių sukurtas Venus projektas – ištekliais paremta ekonomika. Žmonija nusipelnė sąžiningo išteklių paskirstymo, prieinamumo, o ne iš pinigų trūkumo kylančių suvaržymų.

      Kaip galėtų pasikeisti žmonių motyvacija siekti saviraiškos ateityje, naujoje socioekonominėje sistemoje, pavaizduota paveiksle „Žmonių motyvacija dirbti“

       

       

      Apie Venus projektą išsamiau  kitame straipsnyje.        

      Naudota literatūra: 

      Skaityti komentarus