°C
      2020 10 28 Trečiadienis

      V. Kavolis: Represyvioji sistema lietuvių kultūroje

      Nuotrauka: postscriptum.lt nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2020-08-29 21:00:00

      Ištraukos iš Vytauto Kavolio knygos „Epochų signatūros“ (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 384–402 ir išnašos p. 533–536).

      Daugelio, ypač Europos, istorinių kultūrų modernizacijoje galime atpažinti mus ne per daug žavintį laikotarpį, kuriame susiformuoja represyvioji sistema. Tokios sistemos žymės:

      1) institucinis autoritetas ar kolektyvas, galintis nustatyti, ką ir kaip laikyti esminiais dalykais; 2) ideologinių mažumų su skirtingom esminių dalykų sampratom visokeriopas slopinimas; 3) hegemonijos teisinimas iracionaliais, egzaltuotais siaubą ir išsigelbėjimo viltį intensifikuojančiais argumentais; 4) tokios struktūros ir tokio diskurso pasekmės: rezignavęs klusnumas, „savo likimo“ pasyvus priėmimas ir pusiau spontaniškos, pusiau organizuotos agresijos prieš „svetimuosius“ pagausėjimas.


      Netvirtiname, kad tokios sistemos tam tikroje visuomenės evoliucijos fazėje „būtinai reikia“. Mus domina įvairių tokios sistemos variantų skirtingos pasekmės.

      Senoji politinė kultūra ir naujoji religija

      Nieko panašaus į tokią sistemą nerasime senojoje Lietuvoje. Pagoniškojo laikotarpio pabaigos jau pradedanti dezintegruotis kultūra „minkšta“, priimanti kitus ir leidžianti jiems likti, kas jie yra (tuo ir šiandien didžiuojamės), bet tarp kitų prisitaikanti ir nustojanti būti savimi. Vadovaujančio luomo lietuviai keičia savo tikėjimą kaip pirštinę dėl aukštesnių ar žemesnių sostų ir kitais tikslais, bet nė vieno nelietuvio neatverčia į pagonybę, ir nėra duomenų, kad būtų jautę reikalą bandyti.

      Iš čia kilo lygus savo ir kitų religijų valstybėje traktavimas – ankstyvoji valstybės nuo Bažnyčios atskyrimo versija, kuria Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė toli pralenkė ir Vakarų, ir Rytų Europą, – bet taip pat ir toks savo pačių religijos suminkštinimas, kad XIV a. gale nebuvo sunku ją nusviesti šiukšlynan, pakeičiant tikėjimu, kuriam iki tol atstovavo tik Lietuvos priešai.

      Naujoji ceremonijų sistema reikalavo privilegijuoto statuso daugiareliginėje valstybėje. Bet kadangi tai būtų griovę valstybės pagrindą – daugiareliginio vadovaujančio luomo solidarumą, Katalikų bažnyčios hegemoninės tendencijos maždaug iki XVI a. pabaigos liko pliuralistinės praktikos ribojamos.

      Represyvios sistemos dar „nereikėjo“ ir todėl, kad niekas nesirūpino, ką liaudis, tampanti baudžiauninkais, tikėjo, kol ji atlikinėjo savo socialines prievoles.

      Protestantų represija

      Sukildami prieš XVI a. Lietuvoje jaučiamą „moralinio chaoso“ plitimą, protestantai kai ką padaro represyviai sistemai rimčiau įgyvendinti. Jie pirmieji lietuviškai ragina, kad politinis elitas varytų žmones į bažnyčias. Jie savo dvaruose tai ir daro: religinio konflikto laikotarpiu darosi svarbu, ką ir „prasti žmonės“ mano. Protestantai suaktyvina kovą prieš „pagonybės liekanas“, ji įrašoma kaip pagrindinis uždavinys pirmosios lietuviškos knygos prakalbon. Katalikų ritualizmas jiems netoli nuo pagonybės, prieš jį naudojamasi valdančiųjų galia.

      Į katalikybę galėjo būti grįžtama ir tarpvalstybinės politikos sumetimais: hierarchinė bažnyčia sugestijavo monolitinę vienybę Maskvos grėsmės akivaizdoje. Tai buvo, be abejo, iliuzija, nes juo labiau Lietuva ideologiškai konsolidavosi, tuo ji politiškai silpnėjo. Mažiausiai reikšmės grįžtant į katalikybę (kaip ir Lietuvos krikšte) turėjo religinis galvojimas.

      Protestantizmo pasitraukimą Lietuvoje aiškinčiau bendru atmosferiniu pasikeitimu Lietuvos bajorijoje. Suvokiu šį pasikeitimą kaip posūkį nuo XVI a. „begalinio universumo“ – veržimosi į dar neišbandytus horizontus – į XVII a. „uždarą pasaulį“ – baugštų gynimą to, kas jau turima. Iš dalies tuo atmosferiniu pokyčiu galima paaiškinti ir lietuvių traukimąsi iš prekybos, ją miesteliuose nuo XVII a. antrojo trečdalio vis labiau perleidžiant žydams.

      Begalinio universumo orientacija iš viso nepasiekė lietuvių kalba pradėtų spausdinti tekstų. Tai pasmerkė Didžiosios Lietuvos literatūrą lietuvių kalba likti bendrojo kultūrinio regreso įrankiu beveik nuo pat jos pradžios iki Strazdo ir Daukanto XIX a. pradžioje: vienas iš fatališkiausių pralaimėjimų visoje lietuvių kultūros istorijoje.

      Represyviąją sistemą Lietuvoje įvesti teko kontrreformacijos katalikams. Jos įsitvirtinimas – svarbiausias maždaug 1610–1750 m. laikotarpio procesas lietuvių kultūros istorijoje.

      Represyvios sistemos rekonstrukcija

      Lietuvoje įsitvirtinusią represyviąją sistemą pradėjo konstruoti konvertitai ir įtakos iš Vakarų. Visai aiškių jos žymių galima rasti Vilniaus vyskupo Jurgio Radvilos 1581 m. uždraudime „be jo leidimo spausdinti ir platinti Vilniuje knygas ir pro vyskupo rūmus protestantams vesti iškilmingas laidotuvių eisenas“. Vienos religijos vyriausybė įgyja galią reguliuoti kitų religijų veiklą.

      Represyviųjų įtakų vakarietiškoji kilmė matyti Mikalojaus Daukšos 1599 m. „Postilloje catholickoje“. Jo išverstajame lenko Jokūbo Vujeko „Postillos“ tekste rašoma, Juozo Jurginio žodžiais, kad „eretikus ir bedievius reikia karti, deginti ir kitokiais būdais naikinti“. Tolerantiškas lietuvis tarnauja militantiško hegemonizmo perdavimo diržu. (Ar nebuvo alternatyvų, ar savigarbos trūkumas?)

      Mintį, kad patiems eretikams geriau, „idant juos iš karto išskandintų arba sudegintų“, Daukša dar turėjo versti iš lenkų kalbos, o 1629 m. Sirvydas jau savo paties žodžiais prieina prie išvados, kad nekatalikai lygu raupsuotiesiems: iš jų burnos „kaip iš pragaro rūksta kvapas arba garas nekenčiamai smirdus“.

      Represyvaus galvojimo apogėjų Lietuvoje-Lenkijoje išreiškė švedų kilmės karalius Zigmantas II Vaza 1621 m. seime, kada jam buvo pasiūlyta politiniais sumetimais padaryti protestantams nuolaidų: „Tegul žūna Respublika, tegu žūnu aš ir tu, senatoriau, negu religija ir Dievo garbė būtų užgauta ar turėtų kokį nuostolį.“ Joks Jogailaitis karalius, užaugęs ankstyvesnės Lietuvos-Lenkijos politinės kultūros veikiamas, nebūtų galėjęs taip kalbėti. Zigmantas Vaza, tuometinės Vakarų religinės kultūros produktas – vokiečių jėzuitų auklėtinis, pagal šį principą, kiek galėdamas, valstybei vadovavo (gerokai ją susilpnindamas, nes pradėjo griauti nekatalikų, ypač slavų ortodoksų, lojalumą valstybei: religinė diskriminacija kursto 1648 m. Ukrainos sukilimą, su kuriuo ima drebėti Lenkijos-Lietuvos pamatai).

      „Eretikų ir bedievių“ atžvilgiu pliuralistinė Lietuva iš Vakarų plaukiančiai kraujo ir ugnies bangai vis dėlto nepasidavė: jų nužudytas tik vienas kitas (1611 m. eretikas Frankus, 1689 m. – bedievis Liščinskis). Protestantų bažnyčių sukūrenta XVI a. gale ir per beveik visą XVII amžių, kiek žinoma, ne daugiau kaip dešimt. Ideologinio agresyvumo krašto viduje kreivė tiksliausiai atsekama iš elgesio su raganomis, kadangi jų teismų, nors ir nepalygint mažiau negu Vakarų Europoje ar net Lenkijoje, vis dėlto skaičiuojama šimtais, o ne vienetais kaip eretikų ir ateistų.

      Svarbu pažymėti, kad raganų persekiojimo viršūnė pasiekiama dar galinga atrodančioje (nors karuose ekonomiškai išsieikvojusioje) Lietuvoje, 1610 m. su Lenkija pajėgusioje užimti Maskvą, jau katalikams pasiekus neabejotiną persvarą prieš protestantus krašto viduje, ir kelis dešimtmečius prieš Lietuvą nusiaubusias 1654–1667 m. karo rusų ir švedų invazijas. Raganų persekiojimo sužydėjimas nėra tų nelaimių pasekmė, bet jau prieš tai įsitvirtinusios represyviosios sistemos rodiklis. Raganų teismai Lietuvoje nebuvo religinės kovos, bet religinės hegemonizacijos (vienos religijos stiprėjančios persvaros prieš kitas) proceso dalis, nors tie teismai ir nebuvo religinių institucijų kaip kontinentinėje Vakarų Europoje organizuojami, o tik jų atstovaujamos kultūros, ypač XVII a. antroje pusėje, veikiami. Represyvioji sistema nebuvo atsakymas į valstybės smukimą, bet viena iš jo priežasčių.

      Mistinių jėgų mobilizacija

      Vos priešų kariuomenėms iš Lietuvos pagaliau išsikrausčius, pasipila auksas (nuo 1668 m.) įspūdingesnių negu kada nors bažnyčių ir vienuolynų statyboms. Išlikęs ar pasiskolintas turtas investuojamas ne į mokyklas, pramonę, knygų leidybą, bet į iškilmes ir puošniąją architektūrą. Tokia investicijų politika padeda paaiškinti, kodėl Lietuva neatsigavo po 1654–1667 m. karų ekonomiškai modernizuodamasi, kaip po panašiai destruktyvaus Trisdešimties metų karo (1618–1648) atsigavo Bohemija ir Vokietija.

      Katastrofa sumurkdė kiekybinius kultūros rodiklius, bet iš esmės nepakeitė jau anksčiau išryškėjusios smukimo krypties: pagrindinės tendencijos dar labiau sustiprėjo, trapūs ūgliai tapo nušluoti. XVII a. antrosios pusės krizė aštriau išgalando ankstyvesniąsias represyvias tendencijas ir atnešė tik vieną naują – savęs kaltinimo – motyvą. Dievo namai tai veiklai tiko, nes jau buvo tapę bausmės vykdymo vieta – juose atgailauja kai kurie nubausti už raganavimą (triskart per savaitę klūpo prie altoriaus ir per pakylėjimą plakasi – 1702 m.), prie jų durų įrakinami į kaladę už bažnyčios nelankymą, svetimoteriavimą ir pan.

      Bajorų galia saugi. Beteisė liaudis išmokyta pati save plakti. Koks šimtmetis plakimosi bažnyčiose galėjo sutvirtinti religingų kaimo vyrų nuolankumo aukštesnėms jėgoms įpročius, ne visiškai sėkmingai (kaip liudija nuolatiniai kaimiečių sukilimai) įskiepytus baudžiavos. Vis dėlto įgūdis pačius save bausti teikia šiek tiek moralinės iniciatyvos ir „paprastiems žmonėms“ ir laikytinas psichologiškai „pažangesniu“ reiškiniu už vėliau jį, atrodo, pakeitusią pasyvią pragaro bausmės baimę. Apie bet kokį kitą „pažangumą“ tuometinėje Lietuvoje negali būti nė kalbos.

      Plakimosi paprotys Žemaičių vyskupo uždraustas tik 1779 m. Bet procesijos, kuriose žmonės „žiauriausiai save plaka“, Lietuvoje minimos jau XVII a. pirmojoje pusėje (po 1642 m.). Ankstyviausias kaltės šaltinis – savo paties nepaklusnumo, eretiškų minčių išsigandimas.

      XVII a. antroje pusėje gilėja krikščioniškos tradicijos įtaka visur ir raganų teismų turiniui. Teismų aktuose raganų veikla perdirbama iš archajiškos individualios praktikos į satanistinę kolektyvinę organizaciją, jai pagaminami (nuo 1655 m.) vadovaujantys velniai. Velnių organizacijos atsiradimas – vienintelė socialinė reforma šio laikotarpio itin reformų reikalingoje visuomenėje. Šalia šios galingos organizacijos, gyventojų skaičiui mažėjant, plečiasi tik vienuolynai ir religinės brolijos.

      Dokumentuose esama užuominų, kad sudegintų raganų turėjo būti žymiai daugiau, negu yra apie jas išlikusių duomenų. 1615 m. byloje kaltinamasis „Gasiulis atsikirto, kad iš Tumelio giminės jau 30 žmonių esą sudeginta už kerėjimus“. Nė apie vieną iš jų nieko nežinome. 1707 m. byloje rašoma, kad ragana Joniškyje sudeginta „įprastoje vietoje, kur visos raganos deginamos“. Jeigu palyginti nedideliame Joniškyje tokia vieta buvo, tai kiek joje turi būti nužudytų raganų, iš kurių tik apie vieną turime likusių duomenų, ir kiek tokių vietų buvo visoje Lietuvoje? Net ir atsargiai vertinant šiuos liudijimus, spėtina, kad Lietuvoje galėjo būti už raganavimą, be apčiuopiamų kaltės įrodymų, nukankinta bent dešimt kartų daugiau, negu yra žinomų atvejų, t. y. apie tūkstantį.

      Sekuliarinio elito kultūros emocinius užtaisus išduoda valstybės pareigūno 1688 m. skundas prieš teisėją, įtartą rašiusį ateistinę knygą. Mus domina ne tai, kad apskųstasis sudegintas (tai vienkartinis, netipiškas įvykis), bet barokiška retorika, matyt, pakankamai veiksminga kitus bajorus įtikinti, kad priimtų, net prieštaraujant Lietuvos įstatymams, vieno iš jų pačių mirtimi nubaudimą: Juk tai, gal geriau ir neminėti, karališkojo majestoto didybės įžeidimas, tai tėvažudystė, motinžudystė, broliažudystė, vaikažudystė, šventvagystė, nukrypimas nuo religijos, arijonų piktažodžiavimas, tai raganavimas, nužudymas iš pasalų ir visa tai, kuo žmogaus luošumas gali piktai ir sąmoningai nusižengti, visi šitie nusikaltimai drauge sudėti negali būti palyginti su šiuo Dievo įžeidimu. […] Kad taip didelis Dievo įžeidimas nekristų kerštu visai valstybei, Dievo rūstybei atitolinti reikia parodyti ryžtingumą bedievio ateisto atžvilgiu. Tegul žemė paniekina dulkes to, kuris panieką rodė dangui (teismo procese buvo siūloma jo pelenus iššauti iš patrankos).

      Ankstesniajame laikotarpyje, 1592 m. Vilniuje, Venecijos pasiuntinio Pietro Duodo pranešimu, toleruojamos 72 religijos, o dabar galvojama, Jono Kazimiero Bžoskos skundo prieš Kazimierą Liščinskį 1688 m. žodžiais, kad: „Niekas labiau karalysčių neišardo, apsileidus valdovui, kaip sektos.“ Tokie valstybės veiksmai kaip 1640 m. reformatų iškrapštymas iš Vilniaus, 1658 m. arijonų ištrėmimas iš Lenkijos-Lietuvos ir pagaliau 1689 m. mirties bausmė už privačią tikėjimo kritiką reiškė XVI a. vidury susiformavusios modernios sistemos, kurioje valstybinė tolerancija aprėpė visas religijas, pakeitimą – apie XVII a. vidurį – viduramžiška sistema, kurioje dominuojanti ideologija buvo įgijusi funkcinį primatą prieš valstybės įstatymus, ir todėl ansktyvesnės mažumų teisės jau nebebuvo saugios.

      Šiame laikotarpyje išleidžiama lenkiškai pirmoji Lietuvoje aiškiai antisemitinė knyga „Atskleista žydų klastingumo paslaptis“, 1728 m. Antisemitizmas Lietuvon ėjo iš lenkų ir religiniais kanalais (šiuo atveju per Vilniaus akademijos spaustuvę).

      Niekas nebekritikuoja baudžiavos: disidentizmas tapęs didesne blogybe už akivaizdžiausią išnaudojimą ir skriaudą. Juo nepajėgesnė valstybės organizacija, juo daugiau tikimasi iš ideologinio monopolio.

      XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje Lietuvoje išplitę pakelės ir sodybų kryžiai reiškia galutinį katalikybės įsišaknijimą liaudies sąmonėje, ideologinę kaimo konsolidaciją. Lietuviškasis liaudies kryžius (nors galbūt ir pagoniško medžio kulto transpozicija) visų pirma – kentėjimo priėmimo ir kenčiančiųjų atjautimo simbolis. Kryžių paplitimas liudija ir įsivyravusią rezignaciją. Bet vis dėlto su savo kuriamais kryžiais „paprastų žmonių“ Lietuva pirmą sykį į savo rankas paima šiek tiek iniciatyvos krikščioniškosios religijos sferoje. Tai vidinio išsilaisvinimo pradžia pačiose nuosmukio gelmėse.

      Turbūt neatsitiktinai kryžiai išpopuliarėja maždaug tuo pačiu metu kaip ir plakimasis bažnyčiose. Rūpintojėlis – krikščionių plakamo kūno subordinacijos krikščionybės vaizdiniams sąmonė. Vyriškos religinės veiklos instrumentas kryžiai galėjo būti naudojami – sąmoningai ar ne – raganų egzorcizmui, nepriklausomų moterų paklusnumo skatinimui. Šią hipotezę pasiūlo koreliacija tarp raganų teismų gausumo Žemaitijoje ir dažnesnio kryžių išplitimo tame pačiame regione.

      Lėtas sistemos saulėleidis

      XVIII a. lietuvių kalba religinėje kultūroje redukuota liaudies lygin ir (iki paskutinio dešimtmečio) ją šviečiant tik siekiama sutvirtinti jos tamsumą. Nuo Sirvydo svarstomų gyvenimo nesubrendusiame „sviete“ problemų dėmesys nugrimzta į „pragaro“ kančias, su fiziniu sugestyvumu aprašomas iki XIX a. pabaigos kaime ir gal ypač mažuose miesteliuose skaitomose peklos knygose.

      Populiarioji pedagogika remiasi bausmės principu. Pirmajame Didžiosios Lietuvos elementoriuje „Mokslas skaitymo rašto…“ (ankstyviausias egzempliorius išlikęs iš 1763 m.) šalia religinės medžiagos tėra vienas rykštę garbinantis eilėraštis:

      Rykštė pavaro razumą ing galvą,

      Moko poterių ir piktos kalbos gina.

      Rykštė, kad veikelį motina plaka,

      Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.

      Rykštė vaikelius pavaro ing dangų.

      Pavyzdžiui, visose jėzuitų mokyklose vartojamoje E. Alvaro lotynų kalbos gramatikoje, išleistoje Vilniuje 1739 m., pirmasis linksniuojamas žodis – rykštė, o tų pačių metų Venecijos leidinyje – poetas.

      Vaikų baudimas dar nebuvo aktualus pirmajame lietuviškame Mažvydo katekizme 1547 m., nei jis peršamas Prūsų Lietuvoje parašytuose Donelaičio „Metuose“. Bet Didžiojoje Lietuvoje ir protas („razumas“), ir išganymas („iš peklos“) remiasi autoritarine bausmės baimės įpliekimo psichologija. Taip lietuvių knyginėje literatūroje atrandamas vaikas.

      Represyvios sistemos balansas

      Tarp 1650–1750 m. nebuvo padaryta beveik nieko, ant ko būtų galima kurti ateitį. Ir nors tai buvo iš dalies ilgalaikių karų, bado ir epidemijų pasekmė, represyvioji sistema (kuri prisidėjo prie tų karų išprovokavimo ir jų nepasisekimo) irgi stingdė energiją ritualiniais veiksmais, užgožė ankstesniuosius modernizacijos impulsus.

      Kraštas galėjo būti pažangesnis už Vakarų Europą tik tolerancijos (1550–1580 m.) amžiuje, kai dar buvo remiamasi autentiška, iš pagoniškųjų laikų kilusia lietuvių tradicija, struktūrinėm lietuvių gyvenimo būdo stiprybėm. Tarp represyviųjų sistemų Lietuva-Lenkija (pasiskolinusi kai ką, kas tose sistemose blogiausia, bet menkai įgijusi jų intelektualinės energijos, idėjinio intensyvumo) tepajėgė tapti juoko objektu.

      Parengė Dainius Razauskas (atkreipiu dėmesį į niūriai panašius poslinkius dabartinėje Lietuvoje, nors dėl bendros nuotaikos švelnesnius. Vėl ant to paties grėblio?).

      Skaityti komentarus