Kas turi darželinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus, supras mano pasakymą, kad gruodis yra sunkus mėnuo. Toks perpildytas ir apkrautas. Ne, ne kalėdinių dainų, blizgučių ar dovanų popieriaus traškesio. Pripildytas renginių, dalyvavimo, bėgimo, pirkimo, bandymo spėti tai, ko spėti kaži ar įmanoma ir gal visai nereikia? 

Kas metai klausiu savęs vis to paties: o kam visa tai? Kam triukšmingi pasibuvimai? Kad dar labiau nuo savęs pabėgtume? Kad dar toliau pasislėptume nuo to, ką tyliai bando kuždėti triukšmo užgožta širdis? 

Tsss... 
Tyliau. 
Ramiau. 
Lėčiau... 

Kas nutiks, jei praleisi eilinį renginį? 
Ko bus mažiau, jei nenueisi parduotuvėn? 
Kas pasijaus apgautas, jei po egle ankstų rytą ras mažiau dovanų, bet daugiau laiko, leidžiamo kartu? 
Kam skaudės, jei negaus dar vieno nereikalingo daikto, tačiau pabūsi porą valandų drauge, gersit arbatą ir kalbėsit kalbėsit kalbėsit... 

Ar daug kainuoja ramybė?  
O stalo žaidimų vakaras su mylimais?
Kas labiau praturtina: prekybos centro šurmulys, ar rami namų muzika? 
O kaip dėl skanumo? Ką renkiesi: vakarienę svetimame restorane, ar kartu kepamą pyragą? 

Adventas nėra apie lėkimą, pirkimą, visur spėjimą. 
Adventas - apie laukimą.
Šviesos, ramybės, džiaugsmo.
Jei laukiame, vadinasi patys galime tai dovanoti. 
Pirmiausiai - sau. Tada tiems, kurie gyvena tuose pačiuose namuose. Ir tik po to kitiems. 

Šypsenas dalija nemokamai... 
Mandarinų kvapas svaigina labiau už pirktinius namų aromatus...
Arbatos puodelis su drauge šildo labiau už dar vieną dovaną...
Gerus darbus galima daryti ne tik prieš šventes. Juk ir toliau būsime, gyvensime, susitiksime. 

Gamta protinga - nutyla ir laukia.
Galim ir mes pabūti protingi - savyje įžiebus šviesos žiburiuką bus mažumėlę šviesiau aplinkoje.
Gerumas užkrečiamas... 
Tyla sujungia...
Akys susitinka ne ekranuose ir nuotraukose... 

Gal tiesiog pabūnam niekur neskubėdami? Galim vienas kitam tai dovanoti? 

O staigmenos? Joms progos nereikia, juk žinai.