°C
      2019 01 23 Trečiadienis

      Kalėdų dvasia - kai norisi ne gauti, o džiuginti kitus

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-12-23 15:00:00
      2018-12-23 15:00:00

      - AAAAA, - surinku savyje, kai drauge važiavęs sūnus atveria automobilio bagažinę, norėdamas padėti parnešti pirkinius.

      Va tos akimirkos, kai nori prasmegti, išnykti, atsukti minutei laiką atgal, kad tik tai nebūt nutikę. Tos akimirkos taip ištraukia visą vidinį tikrumą ir jau nėra laiko nei pasišukuoti, nei lūpas blizgesiu patepti, kalbą parengti... 

      - Mama, - šelmiškai šypteli ir tiesiai į akis žiūrėdamas klausia: - tai tu čia Kalėdų Senelio padėjėja esi?

      Tyliu. Dovanų pakavimo popierius aiškų aiškiausiai puikuojasi bagažinėje greta maistu pripildytų maišelių...

      Nieko nesako, bet tas jo žvilgsnis...

      - Aaaaaa, - riksmas manyje slopsta ir... Na, žinai kaip būna, kai net skamba tuštuma?

      - Taip, esu, - žodžiai apsisprendžia už mane.

      Ir matau, kad dešimtmečio akutės nė kiek neapsiblausia! Tokios pat giedros, o šypsena išleidžia palengvėjimo atodūsį:

      - Tai va kaip yra! Viskas teisinga! O aš nesupratau, kodėl mano klasiokui, kuris nei mokosi gerai, nei šiaip kažką gero daro atnešė pernai geriausią telefoną, kai man tik knygą ir nedidelį Lego rinkinį! Norėjau šiemet užstatyti savo telefoną filmavimo naktį rėžimu ir pagauti tą Senelį! Pagauti ir paklausti, kodėl jis toks neteisingas! O čia tu... , - ir taip su meile žiūrėdamas tęsia, - Tu gi žinai kaip aš mėgstu skaityti! O telefono naujo gi nebūtų už ką nupirkti. Tada ir broliui dvyniui reikėtų, o gal net ir kitam broliui... Taigi nesigautų taip! O dabar... Kaip man gera, kad tu žinotum!

      Ašaras taupau.  Šypsenos ir apkabinimų - ne. 

      - Žinai, sūnau, o juk Kalėdų Senelis tikrai yra. Na taip, aš padėjėja, tavo sesė padėjėja, močiutė, dėdė, dar tau žinomi ir nežinomi žmonės jam padeda. Juk žinai, kad Dievas neturi kitų rankų, tik mūsų rankas? Tai ir Kalėdų Senelio dvasia turi mus visus. Šventė  ateina, kai galvojam, ne ko patys norim ir ką gausim, o kuo ir kaip pradžiuginti kitą. Kas jį nustebintų, kas sukurtų stebuklą...

      - Pažiūrėk, -  tęsiu atidžiai besiklausančiam berniukui, - visur jau lapkritį blizgučiai, eglutės, šventinė muzika su tik pirkpirkpirkpirkpirk, norėknorėkdaugnorėk garsais... O norėti gi niekad nenustosim. Dar dar dar ir DAR! To neturiu, ano neturiu, o, ir šito neturiu. NORIU!!! Juk taip? Gaunam ir ... Laimė? Akimirkai, gal dienai, o toliau? Vėl nauji noriu? Mes taip gyvenam!

      - Mama, tai aš ir prašydavau Kalėdų Senelio tokių daiktų, kuriuos tau nupirkti brangu būtų. Galvojau, kad pas jį kažkoks užburtas maišas, kur gali rasti visko visko. Taigi mačiau, ką kiti gauna. Mačiau ir ką mes gaunam, nors pinigų tai nebuvo tokiems dalykams.

      - Valentinai, tavo sesė nuo 8-erių kas metai po egle kažką padėdavo nuo savęs. Kiekvienam. Ir žinai, ji prisipažinusi yra ne kartą, kad labai smagu stebėti kaip Kalėdų rytą jos dovaną išpakavęs brolis ar mama džiaugiasi, stebisi. Tada ji būdavo pati laimingiausia.  Kai atrandam, kad didesnis džiaugsmas dovanoti, dalintis, nei gauti, kai norim kitą pradžiuginti, ir patys esame apdovanojami. Gauname ne tik dovanas. Šventės mus tarsi apipurškia mažomis stebuklingomis džiaugsmo dulkelėmis. Einam iš žibam tuo džiaugsmu kaip kalėdinės eglutės. Ir nežino tie, ką sutinkame, kas su mumis nutiko. 

      - Mama, ir aš noriu taip!

      - Sveikas atvykęs į Kalėdų Senelio padėjėjų būrį, sūnau. 

      Mano širdyje tylu. Ir ramu. Džiaugsmo lašai tykiai leidžiasi vakaro prieblandoje... 

      Skaityti komentarus