Ateina diena, kai Tu užaugi. Ištiesi sparnus ir jauti - gali skristi! Leidiesi savo kelionėn...
Visaip nutinka. Būna, kad pasirenki labai aukštą skardį ir nesuvaldai savęs vėjo srovėse. Užuot sklendęs ar ramiai mosavęs sparnais nepajunti, kaip vėjo gūsis bloškia į aštrias uolas ir... Krenti. Kelios sekundės prilygsta amžinybei. Skauda. Kiekvieną judesį, įkvėpimą. Skauda ir širdį ir išnyrančias mintis. Norisi užsimiršti. Bet kaip, kad tik neskaudėtų...
Norėtum nebūti, bet esi. Norėtum nejausti, bet jauti. Skauda. Tu suaugęs ir niekas priėjęs nepapūs sužeistų sparnų. Jei ir bandyčiau, juk vis dar skaudėtų... Galiu apkabinti, būti šalia ir tik tiek. Vaikystė baigėsi...
Sugis sparnai. Nesutikau nė vieno, kuris sklęstų gyvenimo erdvėmis lengvai, be kritimų, smūgių, aštrių dūrių, pabirusių plunksnų. Taip nebūna. Skaudėjo ir vis dar skauda man pačiai. Skauda Tau.
Šiandien gali manim netikėti, bet sparnai sugis. Gal nedrąsiai, bet vėl juos ištiesi. Vėl skirsi! Žinau. Ir manieji ne kartą sūkuriuose lamdyti... Apgyja ir vėl kylu aukštyn. Norisi pralenkus debesis išvysti saulę. Ne, mes ne ikarai, tačiau kaip ir jis - šviesos įkaitai. Neverta užsibūti prieblandoje, rūkuose.
Aukštai šviesu. O mes turim sparnus ir galim skristi! Pabandom iš naujo?
.png?v=1687431459)
Skaityti komentarus