Mano receptas - ši diena. Paprasčiau nebūna!

Sakau sau: viskas bus laiku, o dabar turi šią dieną. Atidžiai apsidairau ir einu gyventi...

Liečiu kiekvieną akimirką, glostau minutes, įsiklausau (gal labiau į save, bet ir į aplinką), geriu kvapus, stebiu ir bandau nevertinti... Tiesiog esu. Sustabdžiusi save, prisiderinusi prie lėto laiko (juk norėjau būti ten, toli!).

Įdomūs mes, žmonės, sutvėrimai. Karštą vasarą ilgimės rudens apkabinimų, lietui barbenant dairomės saulės, nuo ryškios šviesos kišam akis į tamsius akinius, o prieblandą bandom išsklaidyti ryškiais žibintais. Vis ne tas ir ne taip!...

O išgyvenant dieną ir jos duotybes viskas yra taip, kaip turi būti. Čia atsiranda vietos staigiam lietaus pliūpsniui ir lėtai pilkoms žiemos spalvoms. Nešančiam pirmyn vėjui ir susiraizgiusiam ausinuko laidui (na ir kas, kad rankos stingsta bandant išspręsti galvosūkį - dar keli negrabūs judesiai ir ausis glostys išsiilgti garsai...).

Netikėtai atsiranda laiko burti namuose jaukumą pyrago kvapais ir virtuvėje sklindančia šiluma. Vaiko apkabinimui. Draugės skambučiui. Snaigių karpymui. Trumpam laiškui ir ilgesnei žinutei. Knygos skyreliui. Gėlių paglostymui. Ant kelių įsitaisiusiam murkimui. Rūbų spintos patikrinimui (gal suknelė ar megztukas jau du metus laukia, kol bus pamatuoti ir dienų dienomis puošis manimi, o aš jais?).

Gyvenant šiandien atsiranda tiek visko! Namai, susitikimai, pokalbiai ima kvepėti! O tai, ko laukiu aš ar Tu? Bus. Tą dieną, kai turi būti...

P. S. O Tau pavyksta gyventi šią dieną?