Kaip konkrečiai daroma, pasireiškia ir “iš vidaus“ atrodo propagandinė virtuvė, LRT propagandistų lygis ir jų gaminama “žurnalistika“, prieš kurią pilietinės organizacijos akivaizdžiai liudija ekonomisto Justo Mundeikio paviešinta konkreti istorija lithuanian-economy.net.

Justas Mundeikis:

Šiame komentare pjausiu šaką, ant kurios pats sėdžiu – kritikuosiu kai kurių LRT žurnalistų darbo etiką ir paaiškinsiu, kodėl nesutikau „sudirbt“ L.Kukuraičio per LRT laidą „Dienos tema“.

Priešistorė

Kai pirmą karta paskambino Audrius Matonis iš LRT ir pakvietė į laidą „Dienos tema“ pakalbėti apie 2019 m. biudžetą, man tai buvo premjera, debiutas nacionalinio transliuotojo eteryje. LRT naujas veidas patiko, dalyvavau ir „Dienos tema“, kurią vedė Rita Miliūtė bei Vladimiras Laučius, per „LRT forumą“ oponavau maisto kuponų įdėjai.

Mano pastebėjimas pabendravus su laidų vedėjais už kadro – absoliuti dauguma apie ekonomiką neraukia nė per nago juodymą ir tai net patys pripažindavo prieš ar po laidos. Kitaip tariant, laidos apie ekonomiką dažnai vedamos žurnalistų, kurie realiai nesupranta patys, apie ką kalba.

Vis dėlto, kaip akademikas, matau savo pareigą visuomenei dalyvauti tokio pobūdžio laidose tam, kad konstruktyviais pasisakymais skatinčiau diskusiją. Vieniems mano pozicija gali patikti, kitiems nepatikti, tačiau pagrįstų ir argumentuotų nuomonių įvairovė yra būtina. Idealiu atveju tai padarytų patys žurnalistai, bet turime, ką turime… Ir, įtariu, su dabartine studijų finansavimo ir kokybės sistema kokybiškos žurnalistikos dar ilgai neturėsime… Tačiau viena yra nesigaudymas ekonominėse temose, kita yra …

„Jakilaitis style“

Galbūt tai mano klaidingas supratimas, tačiau Edmundui Jakilaičiui išėjus iš LRT ir geriausią dienos laiką skyrus laidai „Dienos tema“, ją bei „LRT Forumas“ vedantys žurnalistai, mano supratimu, laidos kokybės nepagerino. Ritos Miliūtės, Audriaus Matonio, Indrės Makaraitytės ar Raigirdo Musnicko stilius man labai primena Edmundo Jakilaičio stilių: pasikviesti į studiją svečią, kurį norisi „nulinčiuoti“ ar „sudirbti“, pasikviesti, kas tai gali padaryti (jeigu pačiam žurnalistui tai neįveikiama tema), laidos metu inicijuoti konfliktą tarp pašnekovų ir leisti konfliktui kurti laidos turinį, arba tiesiog visos laidos metu stengtis priversti pasiduoti pašnekovą, jog pastarasis pripažintų klydęs, blogai elgęsis ir jog laidos vedėjos ar vedėjo ex ante nuostatos buvo teisingos… Daugmaž šlovė pasiekta tada, kai laidos pabaigoje galima sušukti: „Tegyvuoja vedančiojo tiesa“. Tai pastebima ir šių žurnalistų / laidų vedėjų laidose kituose kanaluose „Žinių Radijo“ ar „Laisvės TV“ eteriuose, taigi problema ne pačiame LRT per se.

Tiesa, panašų stilių yra įvaldžiusi ir lrytas.tv „Lietuva tiesiogiai“ vedėja D.Žeimytė, kuri, man regis, irgi perėmė buvusio savo kolegos E.Jakilaičio stilių.

Ar „sudirbimas“ eteryje yra moraliai ir etiškai teisinga forma?

Spręskite patys, man atrodo, kad ne. Man atrodo, kad žurnalistų darbas parodyti faktus, parodyti, kas ir kur meluoja ar iškraipo faktus. Suprantama, priklausomai nuo formato, pvz., komentaruose, tegul „linčiuoja“ ar „sudirbinėja“ kiek nori, bet tada tai ir yra „komentarai“, visai kita forma nei „diskusijos“, „debatai“ ar informacinio pobūdžio laidos.

Žurnalistas nėra „kietas“, kuris gali pasisodinti silpną pašnekovą ir bandyt „suvaryt“ jį prieš visą Lietuvą…

Kvietimas varyti į vienus vartus

Šiandien netikėtai sulaukiau skambučio iš Indrės Makaraitytės, pokalbis atrodė taip:

[…] IM: Galbūt ateitumėte į „Dienos temą“ kartu su Kukuraičiu pašnekėti truputį apie pensijas, pradinukų maitinimą ir t.t.?

AŠ: Ehhhhhm…. Nežinau ką reiktų kalbėti, nežinau, ar ką nors praleidau…? [galvojau, gal ko nors nepamačiau žiniose, ką nors naujo sumastė – aut. pastaba]

IM: Na, čia toks labiau žinote, sisteminis dalykas su pensijų kėlimu, su ta politika ir vaiko pinigais. Mes viską norime suvesti į tai, kad vyriausybė daro rinkiminę kampaniją už mokesčių mokėtojų pinigus. Ir toks po kąsnelį mėtymas iš SADM yra naudojimas administracinių resursų. Į tą pusę vesime diskusiją su Kukuraičiu.

AŠ: Manau, Jums prof. Romas Lazutka labiau tiktų šiuo klausimu…

IM: Na, jis buvęs patarėjas, čia nelabai gerai….

AŠ: …bet socialinėje srityje jo įdirbis didesnis….

IM: …čia tik dvylikos minučių laida, tai nebus laiko į tokį gylį nueiti, čia laida bus labiau apibendrinimams skirta.

AŠ: Labai gaila, bet šįkart atsisakysiu dalyvauti…

IM: Supratau. […]

Kai žurnalistė, kviesdama į laidą, turi planą, kokią istoriją papasakoti žiūrovams, nepriklausomai nuo faktų, tada aš tai vadinu propaganda, o ne žurnalistika. Jeigu būtų kvietę diskutuoti apie vaiko pinigų didinimą kaip priemonę kovoje su vaikų skurdu arba diskutuoti apie tai, ką aš, kaip ekonomistas, manau apie pensijų indeksavimo mechanizmą – tai puiku. Abi priemonės turi tobulintinų techninių aspektų, abi priemones galima kvestionuoti ir socialine prasme, bet kviesti akademiką į studiją tam, kad jis antrintų laidos vedėjos minčiai visas socialines priemones, net jeigu jos priimtos buvusios vyriausybės / buvusio Seimo „suvesti į tai, kad vyriausybė daro rinkiminę kampaniją už mokesčių mokėtojų pinigus“ man atrodo, jog prasilenkia su žurnalistine etika – ne tik Lino Kukuraičio atveju, bet ir dėl paties akademiko / eksperto „instrumentalizavimo“ norimam tikslui pasiekti.

Viena, yra konstruktyviai kritikuoti idėjas, planus ar priimtus sprendimus, kita, yra ieškoti būdų, kaip pamurkdyti nepatinkančią valdžią…

Pasekmės?

Po šios kritikos nebematysit ir nebegirdėsit manęs daugiau per LRT? Galbūt. Bet problemos viešinimas ir diskusijos skatinimas buvo ir yra tai, ką aš darau. Dažniausiai tai apie ekonominius aspektus, kartais apie švietimą, šįkart – apie (LRT) žurnalistų darbo kokybę bei etiką. Tai, kad „pjaunu šaką, ant kurios sėdžiu“, ne taip svarbu – jeigu šaka yra pūvanti, anksčiau ar vėliau ji vis tiek nulūš…

Ar aš suprantu, jog šiuo blog’o įrašu gali būti linkę pasinaudoti tie, kurie nori daryti įtaką LRT? Taip. Man tai dilema, nes suprantu, kad problemos viešinimas lygiai taip pat gali būti instrumentalizuotas. Tačiau tik turėdami stiprią ir kokybišką žiniasklaidą galėsime, kaip visuomenė, atlaikyti kylančius iššūkius mūsų demokratijai.

P.S.

Beje, laidoje vis dėlto dalyvavo R.Lazutka, kuris neprisidėjo prie „sudirbinėjimo“, ech, nepavyko laidos vedėjai suvesti visko į vieną…

* * * Indrė Makaraitytė: norime „nuomonių įvairovės“, todėl ekspertais kviečiame tik tuos, kurie padeda „viską suvesti į viena“:

2019-02-01 at 09:55

Pone Justai Mundeiki, žurnalistai neretai kaltinami, kad į laidas kviečia vienos ir tos pačios nuomonės atstovus ir LRT stengiamės balansuoti, kad vienos nuomonės nebūtų. Suprantu, kad išmanote ekonomiką, tačiau jūsų priekaištas apie kompetenciją yra be pagrindo. Žurnalistai negali būti tokie gilūs ekspertai, koks esate jūs, ir tai – vienintelė ir svarbiausia priežastis, kodėl esate kviečiamas į pokalbį. Lygiai taip pat, kaip kviečiami medikai, politikai, mokytojai, ugniagesiai gelbėtojai ir daugybės kitų profesijų, kurių žurnalistai taip gerai neišmano, atstovai. Ir kviesdami pokalbio mes visada laikomės paprastos taisyklės: norime, kad laidoje vyktų diskusija. Ji įmanoma tik tada, kai nušviečiamos kelios nuomonės.

Laidos temą iškart pristačiau: Ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimai: diskusijos dėl nemokamo pradinuku maitinimo inicijavimas, didesnės pensijos, didesni vaiko pinigai nėra orientuoti į rinkimus? Nuomonei, kad valdžia nenaudoja išmokų kaip administracinio resurso rinkimuose, jau atstovavo ministras. Natūralu, kad ieškome jam oponento. Kartu labai aiškiai pasakome, ko tikimės iš pašnekovo. Tikimės, kad jis parinks diskusijai svarbius argumentus ir faktus.

Ekspertą kvietėme oponuoti ne L.Kukuraičiui, kaip asmeniui, o pateikti sisteminį apibendrinantį požiūrį į valdžios sprendimus. Taip ir buvo suformuluota, kviečiant į laidą jus, apie tai ir buvo visa „Dienos temos“ laida. Ekspertas yra laisvas atsisakyti arba ateiti, laisvas pasirinkti savo argumentus ir dėstyti savo nuomonę. Lygiai taip pat laisvas tą daryti ministras, lygiai taip pat žiūrovai laisvi pasirinkti, ar žiūrėti ir kuo tikėti. Niekas jūsų nespaudė į laidą ateiti per prievartą ir primygtinai neįkalbinėjo.

Į laidą atvyko prof. Romas Lazutka, kuris problemą įžvelgė ir pateikė savo požiūrį į šią problemą, ir laidoje abu pašnekovai galėjo atsakyti į klausimus. Prof. R. Lazutka nėra tas ekspertas, kurį kas nors kaip nors galėtų priversti kalbėti, kaip jis negalvoja.

Mano darbas yra rasti svarbią temą ir ją nušviesti. Kviesdama tiek ministrą, tiek jus ar kitus ekspertus į pokalbį, tą ir darau.

Jūs turite teisę neįžvelgti problemos, jog valdžia naudoja administracinius resursus rinkimams, bet žurnalistai vis tiek turi pareigą šį klausimą kelti.

* * * Justas Mundeikis. Atsakymas Indrei Makaraitytei

Gerbiama Indre, dėkoju už Jūsų komentarą po mano gana kritišku blog-post’u „Kodėl nesutikau „sudirbt“ L.Kukuraičio per LRT laidą „Dienos tema“, kuriame aš paliečiau iš esmės net tris temas:

– bendrai žemą žurnalistų ekonomikos žinių lygį (švietimo sistemos problema);

– konkrečiai E.Jakilaičio palikimą Lietuvos diskusinėse laidose, ką pavadinau „Jakilaitis style“ (žurnalistų kultūros problema);

– ir konkrečiai iš Jūsų gautą pasiūlymą dalyvauti laidoje ir oponuoti ministrui L.Kukuraičiui, arba antrinti Jums ginant idėją, jog tam tikri priimti sprendimai yra administracinių resursų švaistymas (propagandos problema).

Aš suprantu, jog mano blog-post’as yra galimai skausmingas Jums, o gal net ir visai žiniasklaidos bendruomenei, galbūt net suprantamas kaip puolimas, ar menkinimas. Anaiptol, neketinu menkinti, tačiau kaip ekonomistų bendruomenė, taip ir žiniasklaidos bendruomenė Lietuvoje turi savų problemų, o pastarųjų ignoravimo kaina labai didelė – demokratijos erozija šalyje. Jūs parašėte gana išsamų komentarą ir, manau, būtų teisinga, jeigu aš skirčiau pakankamai laiko atsakyti į Jūsų išsakytas mintis. Žemiau pateikiu pasirinktas Jūsų komentaro citatas ir bandysiu į jas reaguoti.

„Suprantu, kad išmanote ekonomiką, tačiau jūsų priekaištas apie kompetenciją yra be pagrindo. Žurnalistai negali būti tokie gilūs ekspertai, koks esate jūs, ir tai – vienintelė ir svarbiausia priežastis, kodėl esate kviečiamas į pokalbį. Lygiai taip pat, kaip kviečiami medikai, politikai, mokytojai, ugniagesiai gelbėtojai ir daugybės kitų profesijų, kurių žurnalistai taip gerai neišmano, atstovai“..

Manau, kad Jūs čia padarote esminę klaidą teigdama, jog žurnalistai negali išmanyti visų temų. Sutikčiau su teiginiu, jog viena žurnalistė ar vienas žurnalistas negali gerai išmanyti daugelio temų, kaip ir vienas ekonomistas negali gerai nusimanyti apie tarptautinę prekybą, buhalterinę apskaitą ir investavimą (pastaba: tiesa, Lietuvoje žurnalistai ir visuomenė galvoja, kad ekonomistai visada išmano viską, kas bent kažkiek susiję su pinigais – baisi klaida).

Bet kaip specializuojasi ekonomistai, mano supratimu, turėtų specializuotis ir žurnalistai. Aš suprantu, jog ekonomistams Lietuvoje specializuotis yra lengviau, nes tam pritaikytos jų studijų programos, tuo tarpu specializuotis žurnalistams, įvertinus VU žurnalistikos studijų programą (žurnalistikos bakalauro studijų planas, žurnalistikos magistro studijų planas) – beveik neįmanoma.

Nežinau, kaip kitur pasaulyje, bet Vokietijoje žurnalistai iš esmės turi 2 būdus specializuotis:

– specializuoti universitetai / kolegijos siūlo atitinkamai specializuotas žurnalistikos studijas: ekonomikos žurnalistika, politikos žurnalistika, inžinerijos žurnalistika, medicinos žurnalistika, sporto žurnalistika ir t.t. Pvz., bakalauro studijų pirmi keli semestrai inžinieriams ir inžinerijos žurnalistams kolegijose yra identiški tam, kad visi studentai gautų tos srities žinių pagrindus;

– kitas būdas specializuotis – dvigubos studijos: žurnalistika + pasirinkta sritis: ar ekonomika, ar politika, ar koks kitas mokslas.

Bent jau Vokietijoje, manau, būtų labai neįprasta, jog žurnalistas, kuris studijavo žurnalistiką bei politiką ir ekonomiką ir kurio specializacija tam tikroje žiniasklaidos priemonėje, pvz., sveikatos ir pensijų politika (žr. „Handelsblatt“ žurnalistą Gregor Waschinski), pradėtų rašyti apie energetiką ar automobilius.

Įtariu, pagrįstas prieštaravimas būtų toks: ten – Vokietija, čia – Lietuva, ir čia mes sau negalime leisti žurnalistams taip specializuotis, nes Lietuvoje per mažai tam tikros srities naujienų ir tokių žurnalistų išlaikymas būtų per didelė prabanga. Galbūt taip, kaštus ir naudą reikėtų pasverti, tačiau diskusijos, kuri stimuliuotų tokias mintis Lietuvoje, aš negirdėjau.

Manau, tai pačios žiniasklaidos interesas išaiškinti visuomenei, jog bandant turėti pieną ir vilną duodančią kiaulę, galų gale neturėsime nei vilnos, nei pieno, nei kumpio. Ko negali žiniasklaidos bendruomenė, mano supratimu, turėtų daryti ir pats, žiniasklaidos etalonas (IMHO) – LRT. Mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas nacionalinis transliuotojas turėtų ne tik mokėti adekvačius atlyginimus, bet ir siekti turėti geriausius žurnalistus bei atitinkamai investuoti į jų išsilavinimą. Nežinau LRT virtuvės, nežinau, ar tai finansų, požiūrio, ar supratimo stygius, kuris lemia, jog tokių siekių bent jau viešai nesimato. Tuo tarpu visuomenė apie LRT turi didelius lūkesčius.

Tačiau nėra ir taip, jog Lietuvoje nebūtų žurnalistų, kurie nebūtų studijavę tos srities, apie kurią kuria reportažus ar laidas. Galbūt tai išimtys, kurios patvirtina taisyklę, bet tokių žurnalistų yra ir mums jų reikėtų daug daugiau.

Taip, kad ne, nesutinku su Jumis. Turėti specializuotą žurnalistą sveikatos ir socialinei politikai, žurnalistą politikai ir ekonomikai, žurnalistą tarptautinei politikai ar panašiai yra įmanoma. O diskusijos „Dienos tema“ laidoje apie tai, kiek litrų vandens gaisrininkų cisterna gali pavežti, girdėti neteko. Tai gal turint net 5 žurnalistus “Dienos temos” laidoje, galima tikėtis, kad jie specializuotųsi tam tikrose srityse?

Ir kviesdami pokalbio mes visada laikomės paprastos taisyklės: norime, kad laidoje vyktų diskusija. Ji įmanoma tik tada, kai nušviečiamos kelios nuomonės.

Nesu įsitikinęs, ar aukštą (t.y. kokybišką) išsilavinimą turinčiam žurnalistui, visada būtini diskusijos dalyviai. Jeigu Rita Miliūtė kviečiasi į studiją ūkio ministrą V.Sinkevičių diskusijos apie Vyriausybės pristatytas priemones kovoje prieš išaugusias kainas ir prieš laidą pasako, perfrazuosiu laisvai, „jog apie šią temą absoliučiai nieko nesupranta, bet tam Jūs (= svečiai) ir esate kviečiami į studiją“, tai labai atsiprašau, ar tai yra normalu?

Ar normalu, jog R. Musnickas, Žinių radijo laidoje, pasikvietęs diskusijos apie viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, pats net nenutuokia, kaip yra apskaičiuojami viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, ir kai diskusijos dalyviai pradeda kalbėti apie jam nesuprantamus “bazinius dydžius”, laidos vedėjas bando keist temą, nes nesusigaudo, apie ką kalbama, ir nemano, kad tai, apie ką laidoje kalba jo pašnekovai, iš esmės ir yra svarbiausi vykstančių diskusijų aspektai?

Jeigu žurnalistas nė velnio neraukia apie temą, kuria veda laidą, kaip jis gali užduoti papildomus klausimus, “patikslinti”, kai koks politikas ar “ekspertas” kalba niekus? Kaip tada žurnalistas gali užtikrinti, jog laidoje du susėdę “ekspertai” nepradės kliedėti nesąmonių?

Nušviesti kelias nuomones, kilnus tikslas. Tačiau ar žurnalistas, neturėdamas jokio supratimo apie materiją, gali pasirinkti pašnekovus, kurie padėtų objektyviai diskutuoti? Gal dėl to ir kylą problema, jog kai E.Jakilaitis kviečiasi “ekonomistus”, ko gero, pusę visų kartų kviečiasi LLRI atstovus, kurie gal ir yra ekonomistai pagal išsilavinimą, bet lobistai pagal profesiją…, nes pats nesupranta, ką jie kalba? Ir svarbi tiesiog nuomonių įvairovė? Bet ar ne geriau tada dėl nuomonių įvairovės apklausti praeivius gatvėje? Juk tada nuomonių įvairovė bus garantuota?

„Laidos temą iškart pristačiau: Ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimai – diskusijos dėl nemokamo pradinukų maitinimo inicijavimas, didesnės pensijos, didesni vaiko pinigai – nėra orientuoti į rinkimus? Nuomonei, kad valdžia nenaudoja išmokų kaip administracinio resurso rinkimuose, jau atstovavo ministras. Natūralu, kad ieškome jam oponento. Kartu labai aiškiai pasakome, ko tikimės iš pašnekovo. Tikimės, kad jis parinks diskusijai svarbius argumentus ir faktus.“

Man kyla du klausimai:

Ar Jūs skiriate administracinius resursus ir tiesiog biudžeto lėšas? Nes bent jau mano supratimu, administraciniai resursai, tai resursai, kuriais yra administruojama tam tikra sritis. Na, pvz., S.Skvernelis galimai pasinaudojo administraciniais resursais per Šilutės vizitą, kurį galimai panaudojo pranešti apie savo kandidatavimą į prezidento postą. Administraciniai resursai šiuo atveju – išlaidos susitikimo patalpoms, transportui, PR ir t.t.

Abejoju, ar vaiko pinigai, vaikų maitinimo išlaidos ar pensijos yra priskirtinos administracinėms išlaidoms.

Ar nemanote, kad būtent žurnalistai turėtų ruošti svarbius argumentus ir klausimus, o pasikviesti pašnekovai atsakyti į labai apgalvotus, iš argumentų ir minčių, išvestus klausimus?

Dabar gi susidaro toks įspūdis, jog laidą iš esmės turi paruošti patys pašnekovai? Gal, jeigu Jūs ruoštumėtės laidai, pastebėtumėte, jog pensijų indeksavimas, ergo pensijų didinimas, priimtas 2016 metų birželio mėnesį, o „vaiko pinigai“ įsigaliojo 2018 metų pradžioje ir iškart buvo skelbiama, jog LVŽS sieks, kad suma už vaiką pasiektų 100 eurų 2021 m.? (Tiesa, LVŽS 2016 m. Seimo rinkiminėje kampanijoje minimi 60€, 8 psl.).

Tad vienintelis savalaikis klausimas, apie kurį būtų buvę galima diskutuoti, tai pradinukų maitinimo finansavimas.

Visos šios temos vertos gilių diskusijų, nes vaiko pinigai, pensijų indeksavimo mechanizmas ir pradinukų maitinimas savaime turi ir pliusų ir minusų, tačiau Jūs nusprendėte viską „suvesti į viena“, nes ko gero „taip paprasčiau“?

„Ekspertą kvietėme oponuoti ne L.Kukuraičiui kaip asmeniui, o pateikti sisteminį apibendrinantį požiūrį į valdžios sprendimus“.

Deja, bet kvietėte į laidą, kur viskas turėjo „susivesti į viena“, t. y. į administracinių lėšų panaudojimą, siekiant daryti įtaką rinkėjams.

Jeigu Jūs būtumėte kvietusi diskutuoti apie pavienes priemones, jų kaštus ir galimą naudą, tai pabaigoje Jūs tikrai būtumėte galėjusi apibendrintai klausti, ar matant kaštus ir naudą,priimti politiniai sprendimai yra naudingi ar nenaudingi visuomenei, ir jeigu paaiškėtų, jog sprendimai galimai nenaudingi visuomenei (kaštai didesni už galimą naudą), tai kodėl politikai tai daro? Bet peršokti visą analitinę dalį ir prieiti prie „vagys ar ne vagys“ (aliuzija į „to be or not to be“) yra tiesiog Jūsų naratyvo stūmimas į žiūrovų galvas – tą aš pirmame komentare atitinkamai ir pavadinau: propaganda.

„Niekas jūsų nespaudė į laidą ateiti per prievartą ir primygtinai neįkalbinėjo“.Niekada to ir neteigiau. Skambučio turinį pateikiau pakankamai tiksliai.„Į laidą atvyko prof. Romas Lazutka, kuris problemą įžvelgė ir pateikė savo požiūrį į šią problemą ir laidoje abu pašnekovai galėjo atsakyti į klausimus. Prof. R. Lazutka nėra tas ekspertas, kurį kas nors kaip nors galėtų priversti kalbėti, kaip jis negalvoja.“

Suprantama, juk ne tie laikai, kad priverstumėte žmones kalbėti per TV, ko jie nenori. Tačiau Jūs jau laidos įvade minite problemas ir užbaigiate „o ant nosies rinkimai“. Užduodate pirmą klausimą ministrui ir, sakykite ką norite, bet tai sugestyvus klausimas, nes Jūs ne klausiate, kodėl imtasi svarstyti tam tikras priemones, o iškart ir teigiate, jog tai vyksta dėl artėjančių rinkimų: „[…] toks akivaizdus valdžios pinigų pasipinigavimas, o kai ant nosies treji rinkimai, čia atsitiktinumas?“.

Tai gerbiama Indre, jeigu Jums yra kažkas akivaizdu, kam tada Jums tas ministras ir ekonomistas? Tai papasakokite tautai, kas Jums yra akivaizdu ir sutaupykite dviejų asmenų laiką (tiesa, vienam pagal pareigas kaip politikui kaip ir priklauso aiškinti tautai, tačiau ekonomistas atlygio už dalyvavimą Jūsų cirke pinigų negauna…bet čia jau atskira tema).

„Mano darbas yra rasti svarbią temą ir ją nušviesti. Kviesdama tiek ministrą, tiek jus ar kitus ekspertus į pokalbį tą ir darau“.

Gal vis dėlto sakyčiau yra skirtumas, ar randama tema, ar sugalvojama tema. Skirtumas tas, ar diskutuojama apie faktus, ar bandoma pritempti faktus prie naratyvo.

„Jūs turite teisę neįžvelgti problemos, jog valdžia naudoja administracinius resursus rinkimams, bet žurnalistai vis tiek turi pareigą šį klausimą kelti“.

Jeigu rasite kur nors žurnalistų pareigų sąrašą, pasidalinkite. Bus įdomu paskaityti. Būčiau linkęs manyti, jog turėjote omenyje, kad žurnalistai turi teisę kelti klausimus. Tebūnie nesvarbu, pareigą ar teisę, taip turi užduoti klausimus, ieškoti faktų, o ne visuomenei įpiršti tai, kas žurnalistams atrodo „akivaizdu“.

Ar suskaičiavote, kiek kartų Jūs pati minite žodį „rinkimai“? Jeigu neapsirinku, „rinkimus“ minėjote 5 kartus, o prof. Lazutka rinkimus šmaikščiai paminėjo tik viename sakinyje, atsakydamas Jums į klausimą, ar tai kas daroma, gali būti interpretuojama, kaip rinkiminės dovanos rinkėjams.

Žinau tokį žurnalistikos žanrą „tiriamoji žurnalistika“, bet dar negirdėjau „įtaigos žurnalistikos“ žanro… kai žurnalistai ką nors kartoja tol, kol auditorija tuo patiki… Kad nekiltų nesusipratimo, gerb. Indre, nieko prieš Jus asmeniškai aš neturiu (kaip ir prieš R.Miliūtę, R.Musnicką, A.Matonį „4xM“ smile , A.Tapiną , E.Jakilaitį ar D.Žeimytę), galbūt Jūs (ir jie) geras žmogus, teisybės ieškanti asmenybė, tačiau Jūs, kaip ir gana nemaža dalis kitų žurnalistų, mano akimis, esate katastrofiškos švietimo sistemos, sukryžmintos su kultūrinės etikos stoka vaisius. Deja, bet tokiais vaisiais maitiname mūsų dabartinę demokratiją. Tik gal nereikia stebėtis, kad po tokių „pietų“ demokratijai pradeda „skaudėti pilvą“???

P.S. Ir kaip minėjau, ne tik žurnalistai, bet ir ekonomistų gildija turi daug problemų. Dalį jų jau esu aprašęs ir savo blogę, daug apie ekonomikos / vadybos studijų kokybę buvau rašęs asmeninėje (nebeegzistuojančioje) Facebook paskyroje ir, manau, dar daug klausimų turėsiu kelti ateityje, nes visuomenės supratimas apie ekonomistus, kaip apie „visagalius ekonomikos mokslo (Science) žiniuonis“ yra labiau nei klaidingas…

Kauno Forumas