Sudėjus visas leftistines iniciatyvas, kurias jie šiuo metu stumia visame pasaulyje, neliks abejonių, kad tai bepročiai su iniciatyva. Šiuo metu leftistai nori pasiekti, kad būtų įteisintos septyniasdešimt šešios lytys, kad vaikai mokytųsi aukštinti transvestitus, jiems būtina, kad šalys netektų savo sienų kontrolės ir kad bet kas galėtų keltis į bet kurią išsivysčiusi šalį. Karingi „Antifos“ mitinguotojai kelia plakatus už pedofilijos įteisinimą, Kanados premjerui nenustygsta neteisingus lengvųjų narkotikų, o šios šalies nacionaliniame biudžete žodžiai „lyčių lygybė“ paminėti net 436 kartus!..

Jeigu kam to dar maža, galima paminėti, kad lyčių lygintojai nutarė, jog save nei vyru, nei moterimi nelaikantį asmenį turėsime apibūdinti ne „he“ ir ne „she“, o „ze“ – atsisakiusius mėgins represuoti ir perauklėti. Dabar ne tėvai ir mokytojai auklėja vaikus, o atvirkščiai. Kaip ir kiekviena totalitarinė valstybė, šiuolaikiniai leftistų režimai kėsinasi į vaikus – nustatinėja sąlygas kaip turi elgtis tėvai, kad valstybė jų vaikų nekonfiskuotų. Toliau, žinoma, seks radikalus vaikų indoktrinavimas, kuriam tėvai nedrįs pasipriešinti. Jau dabar kai kuriose šalyse vaikai atiminėjami dėl to, kad tėvai juos mėgina atkalbėti nuo lyties keitimo operacijos.

O kur dar ryžtas vėsinti klimatą, susinti baltuosius tol, kol jie negyvens geriau už juodaodžius, ryžtas gydymą, švietimą ir bazinį maitinimą paskelbti žmogaus teise ir visa tai teikti nemokamai? Visa kaip skatinama paleistuvystė, prasiskolinimas bankams, pataikaujama radikaliems islamo fundamentalistams. Mūsų šalyje leftistai priešinasi bet kokiems alkoholio ribojimams, nori kad vaikai matytų alkoholio reklamas, tačiau sekančiu žingsniu atiminėja vaikus iš tų, kurie saikingai išgėrinėja savo vaikų akivaizdoje.

Beprotybių sąrašas vis plinta ir nereikia būti dideliu pranašu pasakyti, jog jų nesustabdžius leftistai su savimi į pražūtį nusitemps ir visą Vakarų civilizaciją. Ši publika niekuomet nepripažįsta savo klaidų, visuomet dėl visų nesėkmių kaltins oponentus, visas dėl jų politikos kylančias nelaimes sieks užglaistyti dar radikaliau darant tą patį. Pats akivaizdžiausias pavyzdys – demografinė katastrofa, kuri ištiko vakarietišką šeimą dėl leftistinių idėjų paplitimo. Šiuo metu nėra regiono, kur šeimos padėtis būtų labiau apgailėtina nei Vakaruose. Leftistų siūlymai? – Sodomizuoti šeimos sampratą, indoktrinuoti šia dvasia mažamečius vaikus, o atiminės vaikus iš sveiko proto nepraradusių tėvų ir darys su jais ką tinkami.  

Tačiau kaip juos sustabdyti? Pasiūlymų šiuo klausimu kol kas visai nedaug.

Jeigu apibendrinsime visa tai, prieš ką užsimojo leftistai, pamatysime, kad yra vienas bendravardiklis – jie sukilo prieš visa, ką laikome šventa. Jie nutarė sugriauti šeimas, tėvų ir vaikų ryšį, jie kėsinasi į žmonių nuosavybę, griauna skaistybę ir taip toliau. Vadinasi, vyksta pats tikriausias sukilimas prieš D-vą.

Jeigu atsiversite Bibliją ir paskaitysite pranašus, ten nemažai kalbama, kad prieš pasauliui įžengiant į dvasingumo erą bedieviai visiškai įsisiautės ir atrodys kad neįmanoma jų sutramdyti. Apie tai kas norite galite pasiskaityti straipsnį anglų kalba, o apibendrintai vaizdas atrodytų taip: tuomet valdžia visiškai praras atsakomybės jausmą, gausybė alkstančių, kurie niekam nerūpės; dvasingi žmonės niekinami, elementarios moralės normos demonstratyviai mindomos.  Apibendrintai išminčiai šią epochą vadina laiku, kai žmonės savo poelgiais panašės į šunis, plačiąją visuomenę visai apleis padorumo bei gėdos jausmas. 

Pranašai skelbia, kad ši būklė - tai tamsa prieš aušrą. Tuo galime įsitikinti ir peržvelgę pasaulio istoriją. Štai šiuo metu judėjai švenčia chanukos šventę, kuri mini stebuklingą moralės pergalę prieš suįžūlėjusius bedievius.

Istorija tokia: dar Aleksandro Makedoniečio sukurta graikų imperija pradėjo terorizuoti judėjus, kad šie vaikščiotų pusnuogiai, augintų vaikus graikų vertybėmis, kurios aukštino žmogų, valią, racionalų protą. Graikai (o ir helenizuoti žydai) laikė, kad šie įsitikinimai privalomi bet kuriam civilizuotam žmogui. Mėgindami „paprotinti atsilikėlius nuožmogas“, graikų valdžia mėtydavo nuo miestų sienų vaikus, kuriuos tėvai mokydavo Toros, o valstybės finansų stygių mėgino išspręsti apiplėšinėdami Jeruzalės šventyklą. 168-165 metais prieš m.e. judėjai surengė makabėjų sukilimą, stebuklingai įveikė imperijos pajėgas, po ko ši visai subyrėjo. Tai, kad nedidelės makabėjų pajėgos sugebėjo įveikti plačios imperijos kariuomenę tik iš pažiūros atrodo neįtikėtina – tačiau jeigu atsižvelgsime, jog seksualines normas pametusios visuomenės ištvirksta ir nusilpsta iš vidaus, tuomet ši pergalė nebeatrodo tokia jau neįtikėtina.

Panašiai nutiko ir senovės Romai. Ten kariniai laimėjimai leido jiems atsivaryti didžiulius kiekius vergų. Vergų dirbami ūkiai nukonkuravo laisvųjų valstiečių ūkius, šie persikėlė į Romos miestą ir tapo pašalpiniais. Pašalpinių gretos vis augo, o imperatoriui tekdavo į kariuomenę imti barbarus, nes pašalpiniai nejautė savo valstybei jokių pareigų. Vergų darbas našumu nespindėjo, pašalpinių apetitai augo, į kariuomenę nori nenori teko imti vis daugiau samdinių. Šiems nori nenori reikėjo gerai mokėti, nes antraip jie nusiaubdavo miestus ar kai kuriais atvejais net nužudydavo imperatorių.

Visa tai vertė Romos valdžią iš pradžių mažinti sidabro kiekį Romos monetose, kol per 150 metų, nuo maždaug 100 iki 250 m.e. metų,  jos iš gryno sidabro monetų tapo beverčiais variokais. Tada valstybė ėmė smaugti produktyviuosius visuomenės narius, apdėdama juos vis didesniais mokesčiais, o tam tikrais atvejais, kai padėtis tapdavo ypač sunki, imperatorius įsakydavo apiplėšti turtingesnius patricijus. 

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad bet kokias moralės ribas praradusi imperija pražuvo su visais tais, kurie į ją sudėjo savo viltis. Vietoj jos atgimė tie, kurie išlaikė kokias tai sveikesnes moralės normas. Krikščionybė susiliejo su barbarų papročiais - turime krikščioniškos civilizacijos pradžią.

Taigi dėsnis toks: pašlijus dvasinei tradicijai bedieviai suįžūlėja ir puola visa kas šventa. Atrodo, kad jie nesustabdomi, tačiau kai susmunka, jų civilizacijos liekanos atitenka tiems, kurie sugebėjo išlaikyti vienokias ar kitokias moralines, dvasines ir religines normas. Biblijoje netgi galime rasti eilutes, kurios pranašauja tokią baigtį: „Gerasis paliks savo lobį vaikų vaikams, bet nuodėmininko turtas atiteks teisiesiems.“  (Pat 13:22).

Jeigu dar neįtikinau, kad be saiko išaugusi amoralių bedievių įtaka pranašauja artėjančią jų pražūtį, pagalvokime apie tai, kaip žmonėms turėjo atrodyti gyvenimas 1942 metais. Rašytojas S.Zweigas, nebegalėdamas toliau tverti nevilties dėl nesustabdomos nacių ekspansijos, nusižudė. Arba kaip turėjo atrodyti gyvenimas komunistiniame bloke devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Sovietų Sąjunga vis dar atrodė amžina ir nepajudinama? Tačiau pažvelkime keletą metų po to ir pamatysite, kad po „neįveikiamų galybių“ subyrėjimo garbė bei politinė įtaka atiteko tiems, kurie iki galo priešinosi šioms iš pažiūros nesustabdomoms jėgoms. Štai šiandien įkvėpimo semiamės iš partizanų ir disidentų – tų, kuriuos per visą pasipriešinimo laikotarpį dauguma laikė kvailiais don kichotais.

Manote, kad su leftistų valdžia bus kitaip?

Leftistų įsigalėjimą paskatino tai, kad krikščionys tapo lengvai pastumiami. Tai kilo iš protestantiškos pasaulėžiūros, kuri didelę reikšmę teikia tolerancijai kitaip tikintiems. Kai bedieviai pradėjo įžūliai trypti krikščioniškas vertybes, paaiškėjo, kad tikintieji nėra pasirengę jų ginti. Tradicinių vertybių būklę geriausiai apibūdino filosofas A. Jokubaitis straipsnyje „Krikščionis šiuolaikiniame universitete“. Straipsnyje rašoma, kad šiuolaikinis krikščionis moksle ir švietimo įstaigoje lengva ranka aukoja savo dvasines pažiūras, nesiginčydamas priima ateistų primetamas prielaidas. Štai ką rašo A.Jokubaitis: „Kiekvienas blaiviai mąstantis krikščionis suvokia, kad krikščionybė šiandien yra mažai reikalingas Vakarų visuomeninio gyvenimo veiksnys. Krikščionys dabartiniame universitete gyvena nuo Poncijaus Piloto laikų gerai pažįstamą gyvenimo būdą – nedideliame gete. Jie neturi didesnio įkarščio, o akademinis gyvenimas turi savo ekonomiką.“

Manau nesunkai su manimi sutiksite, kad panaši padėtis yra ne tik universitete. Krikščioniškos vertybės tapo visai nesunkiai pastumiamos, o ir patys krikščionys be vargo jas išduos vardan šiokios tokios pragmatinės naudos. Tapome visuomenė, kuri atsisako savo dvasinio pamato. To simptomas - leftistų įsisiautėjimas ir artėjantis krachas.

Tačiau ne viskas taip niūru ir fatališka. Leftistų išvešėjimas lėmė tai, kad žmonės išties išsigando ateities ir ėmė grįžti prie dvasinių vertybių. Bažnyčios prisipildė lankytojų, regime tikrą religijos atgimimą. Mūsų šalis visiškai įsipaišo į platesnes tendencijas – paklausa religijai smarkiai išaugo visame pasaulyje. Prie tradicinių dvasinių vertybių prisijungusiais žmonėmis tampa keblu, jeigu ne išvis neįmanoma manipuliuoti. Jie tampa atsparūs agresyviai leftistinei propagandai ir drąsiai meta jai iššūkį. 

Mesti iššūkį išprotėjusiems bedieviams atrodo bauginama, tačiau iš tiesų tas įspūdis apgaulingas. Bedieviai ne tik be krašto įžūlūs, bet ir itin baikštūs. Jeigu pavyks juos nors truputėlį įbauginti, jie greitai supanikuos. Bedieviai – galiu duoti galvą nukirsti – niekuomet dėl savo pažiūrų nesutiks numirti. Kaip rodo pokario rezistencijos istorija, bedieviai niekuomet nesutikdavo dėl pažiūrų aukoti savo kailio. Jie drąsūs tik tuomet, kai jaučiasi saugūs. Dar daugiau – kai tęsti savo amoralią liniją jiems pragmatiškai neapsimoka, jie greitai perverčia kailį – pavyzdžiui, po sovietmečio komunistai puolė prie altoriaus. Ši publika drąsi tik tuomet, kai religinė tradicija pašlijusi, o už destruktyvias idėjas mokama pinigais ar prestižu.

Šiuo metu jie tokie įžūlūs dėl to, kad yra įsitikinę, jog už savo destruktyvią veiklą jiems niekas negresia. Jeigu pradėtume kalbėti apie laukiančią atsakomybę, jie kaip reikiant sunerimtų.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad leftistų įsigalėjimą lėmė krikščionių ištižimas, nenoras nė kiek nukentėti dėl savo vertybių. Jeigu dėl savo vertybių nesutinki nukentėti, vadinasi, tai nėra tavo vertybės. Taigi mes matome tikrą krikščioniškų vertybių bankrotą. Tai, kad krikščionys išdavė savo vertybes, įgalino destruktyvias jėgas griauti visuomenės pamatą, o šį sugriovus jie užmindys kiekvieną „nominalų krikščionį“. 

Antra vertus, jeigu žmogus savo dvasiniuose įsitikinimuose įsispirs ir sutiks dėl jų nukentėti, anksčiau ar vėliau jis nugalės ir paveldės tai, kas liks po žlugusių bedievių. Taip jau nutiko sovietmečiu. Dabar, kai leftistai visame pasaulyje praranda pozicijas vienuose rinkimuose po kitų, jau matome pakankamai ženklų, kad iki jų žlugimo liko jau ne tiek ir ilgai.  

Kai būsime dėl savo vertybių nusiteikę pulti po tankais, kaip tai darėme Atgimimo laikotarpiu, tuomet leftistų valdžia sugrius kaip kortų namelis. Tuomet visi pamiršę neseną praeitį tikins, kad jau seniai „žinojo“, jog tik taip leftistams ir tegalėjo pasibaigti.