Komentuodamas P. Dusburgietį, istorikas Romas Batūra rašo: „Prūsų, lietuvių ir latvių gyvenime daug kas buvo artima ir bendra. Dvasiniame pasaulyje – religijoje, tuo pačiu vardu vadintas aukščiausias dangaus Dievas, lat. Dievs, prūs. Deywis, Deyws. (...) Kaip liudija tyrinėjimai, baltų gyvenimas ir religijos anksčiau buvo daug artimesnės, jos išsiskyrė dėl vėlesnių istorinių, politinių aplinkybių. Dar XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs ir rašęs šiame leidinyje pateikiamas kronikininkas Petras Dusburgietis pabrėžė visų baltų dvasinių, religinių ryšių buvimą – Nadruvos Romovės bendrabaltiškąją reikšmę. (...) Nežiūrint į įvairius sunkumus prūsai, jotvingiai, kiti baltai, lietuviai atkakliai gynėsi nuo agresijos suvokdami ginties būtinybę Tėvynės laisvės ir baltų egzistencijos užtikrinimui. Jėgų tam teikė šimtmetinė, tūkstantmetinė laisvo gyvenimo patirtis gimtoje žemėj (pabraukta mano, - M. P.), tėvų ir protėvių kapai – „Milžinų kapai“ ir dvasinės tradicijos. “[8].

Mąstytojas, rašytojas Juozas Albinas Herbačiauskas (1876-1944) yra rašęs, kad „senieji lietuviai, išsiauklėję Perkūno, Patrimpo ir Aukopirmo tikėjime, tikrus kovoje su priešais stebuklus darė ir paliko mums tos savo paslaptingos galybės testamentą“[9]. Apie lietuvių giminaičių kuršių galią minima garsiojoje islandų „Egilio sagoje“, kurioje aprašomas tikros istorinės asmenybės – Egilio (910-990) – gyvenimas ir nuotykiai. Įdomus epizodas, kuriame Egilis lankosi kuršių (sen. isl. Kúrir) žemėje (Kúrland). Egilis ir jo vyrai ėmė plėšti kuršius ir juos žudyti, tačiau „kuršiai juos įnirtingai puolė, daugiausia laidydami ietis ir strėles, bet laikėsi atokiau, kad Egilio vyrai nepasiektų kalavijais. (...) Kuršiai prirėmė juos prie tvoros, kai kurie pro plyšius badė juos ietimis ir kardais, o kiti jiems užmetė ant ginklų drabužius. Egilio vyrai buvo sužeisti, paskui paimti į nelaisvę, surišti ir nuvesti į sodybą“. Kitoje „Egilio sagos“ vietoje minima, kad Egilis turėjo „puikų ginklą“, kurį gavo kuršių žemėje ir vadino Angimi (Naður)“[10].

Pasak Simo Karaliūno, seniausiam lietuvių kalbos sluoksniui priklauso „upių ir ežerų vardai“, kurie „leidžia nustatyti senuosius dabartinių indoeuropiečių kalbų grupių arealus“[11]. Tai tik dar kartą patvirtina mūsų hipotezę apie senovės lietuvių Žalčio ir vandens religiją.

Erazmas Stela (Erasmus Stella, tikr. Johannes Stüller, 1460-1521) veikale „De antiquitatibus Borussiæ“ („Apie Prūsijos senybes“, 1518) mini legendinį Prūsijos įkūrėją Vaidevutį (Widewuto), kuris buvęs alanų (iranėnų tautos) kilmės, 500-aisiais metais susideginęs. Lietuvių tautos paraleles su iranėnų tautomis yra nagrinėjęs ir D. Razauskas[12]. G. Beresnevičius apie šiuos jo tyrinėjimus rašė: „Norėtųsi, užbėgant už akių būsimiems tyrinėjimams ir hipotezėms, pasakyti kai ką nuo savęs. Juk dabar galima formuoti požiūrį, kad tokia pati arijų atšaka, tik pasukusi ne į Indiją ar Iraną, o į šiaurę, yra ir baltai. Arba, galimas dalykas, ne tiek pasukusi, kiek likusi arya šiauriniame sparne. Ir tokiu atveju visi baltiškieji kalbiniai ir mitologiniai archaizmai sąlygoti to, kad mūsų protėviai paprasčiausiai „liko vietoje“ kaip ir skitai arba pasistūmėjo labai nedaug, ir tie iranėniški sutapimai, kuriuos ir man su nustebimu yra tekę šen bei ten konstatuoti, yra ne tautų ir genčių kelionių rezultatas, o padarinys to, kad stebime šiaurinę ir pietinę tos pačios arijų protėvynės nuoskalą. Taigi ne kontaktais, o autochtoniškumu viską galima aiškinti?“[13]

Tuo tarpu E. Stelos knygoje galime rasti ir paraleles su greičiausiai Gedimino broliu Margiriu, kuris su bendrapiliečiais susidegino Pilėnuose 1336 m. vasario 25 d. Ši data – ypač svarbi Lietuvos istorijai.

„Pilėnų dvasios nereikėtų laikyti savižudiška. G. Beresnevičius knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) analizavo Pilėnų tragediją ir parodė, kad gynėjai žudėsi laikydamiesi tam tikrų religinių papročių. G. Beresnevičius rašo, kad ranką prieš save iš tikrųjų pakėlė tik du asmenys – paslaptinga senolė žynė ir pats Margiris. Kitus jie nužudė jų sutikimu. „Bet ir pati senolės savižudybė (kirviu persiskelta galva), ir Margirio savižudybė (persirėžiant pilvą, plg. japonų charakirį; gal tai ritualinė kario savižudybė, iškrintanti iš „paprastos“ savižudybės konteksto), rodos, turi bendrą ritualinį „užnugarį“. Pilėnų gynėjų mirtis – ritualinė mirtis, o ne paprasta savižudybė. Žinoma, galima tik spėlioti, kokia buvo šio ritualo religinė motyvacija. Bet palyginimo dėlei galima vėl atsigręžti į senąsias Indijos karines tradicijas. „Mahabharatoje“ sakoma, kad mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai – galima „netekti abiejų pasaulių“: pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio. Tada, kai prasidėjo mūšiai prie Veliuonos, ta vietovė dar taip nesivadino, ji buvo vadinama Junigeda. Įsiplieskus mūšiams imtas vartoti Veliuonos vardas, kuris aiškiai rodo vėlių įsitraukimą į kovas. Nemuno pakrantės buvo aplaistytos kovotojų krauju. Atrodo, kad Pilėnų drama nebuvo vienintelė, ko gero, tik ją vieną ir aprašė viduramžių kronika. Jeigu Pilėnų gynėjai atliko karinį ritualą, jų turėjo būti ir daugiau. Todėl ginčai, kur iš tikrųjų įvyko ši tragedija – Punioje, Molavėnuose, Pypliuose ar, anot J. Basanavičiaus, Trempuose – neturėtų būti labai svarbūs. Minėti Pilėnus reikėtų visur. Pilėnų dramos esmė ne savižudybė. Lygiai taip pat pokario partizanų savižudybės bunkeriuose reiškė apsisprendimą nepasiduoti, likti laisviems, nors ir mirties kaina. Gedimino laikų Lietuva jau buvo ypatinga šalis, turinti bendrą ugnies garbintojų religiją. Tik palaikomi tokios religijos dvasios lietuviai galėjo apginti savo kraštą, savo valstybę. Tuo metu lietuviai sugebėjo sukurti neįveikiamą Nemuno gynybinę liniją, kurios gynėjai buvo daugelis pilėnų“[14], - teigia J. Trinkūnas, įrodydamas, jog lietuviai nebuvo savižudžių tauta, kaip bandoma įteigti.

„Lietuvių prigimtinė pasaulėžiūra yra gyvenimo pasaulėžiūra ir meditavimas joje įpintas į patį gyvenimą. Tai reiškia, kad laikantis visų šios pasaulėžiūros principų pats gyvenimas žmogų pakylėja į aukštesnių virpesių sritį. Tokioje pasaulėžiūroje esantis žmogus yra arčiau dievų taip įgydamas didesnę jų apsaugą ir palaiminimą. Todėl nenuostabu, kad senovės lietuviai be baimės atremdavo žymiai skaitlingesnius, už jų pačių kariaunas, užpuolikų būrius. O pilėnų atvejis parodo, kad senovės lietuviai buvo ištikimi savo pasaulėžiūrai“[15], - rašė Mindaugas Lučka.

Savižudžiais lietuviai tapo postsovietiniais, o ypač – eurosąjunginiais laikais, kai pragyvenimo lygis ėmė smarkiai blogėti. Tuo tarpu tokie kryžiuočių propagandistai kaip E. Stela rašė, kad prūsai buvę kone laukiniai (istoriškai įrodyta, kad tai – netiesa), „puolė į tokią beprotybę, kad pamaldžiai ėmė garbinti gyvates, žvėris ir medžius. (...) Nežinojo nei įstatymų, nei pareigūnų, kadangi kiekvienam buvo leista tiek, kiek išdrįsdavo. Niekuo jų gyvenimas nesiskyrė nuo žvėrių“[16].

Ačiū Dievui, kad prūsai net E. Stelos laikais, t. y. XVI a. pradžioje dar garbino gyvates, gyveno harmonijoje su gamta ir „nežinojo pareigūnų“. Tai tik darsyk įrodo, kad lietuvių (tuo pačiu ir prūsų, kitų baltų tautų) tautinis charakteris – tvirtas.

Panašią į E. Stelos nesąmonę, neva lietuviai (arba kitos baltų tautos) buvę barbarai (savaime būti barbaru labai gerai, paskaitykite Richard Rudgley knygą "Barbarians"), neseniai paskleidė teutonų palikuonys bei jų ir „bumblauskine“ ideologija persisėmę lietuviai, įgyvendinantys interneto projektą „Orbis Lituaniae“. Jame – apie 700 „istorijų apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Prieš daugiau nei du šimtus metų išnykusį LDK pasaulį mėgina aprėpti profesionalūs istorikai, menotyrininkai ir filologai, suprantamai ir įtaigiai pasakojantys apie viską - nuo kūrybos iki karybos, nuo mitų iki mokslo, nuo dvasinio gyvenimo iki medicinos. Projekto tikslas – pateikti įvairialypę LDK visuomenės, kultūros, politikos, ūkio, kasdienio gyvenimo reiškinių panoramą glaustų pristatymų pavidalu. Naršydami Orbis Lituaniae išvysite įvairialypę LDK visuomenės, kultūros, politikos ir kasdienybės panoramą, pateiktą glaustų pristatymų pavidalu. Susipažinsite su didvyriais, nevidonais ir bastūnais, kurių likimai leidžia pažvelgti į praėjusias epochas iš labai arti. Sužinosite ką karaliaus Mindaugo žmona Morta išvadino beždžione. Kuo sirgo senosios Kernavės gyventojai. Kas buvo pirmas lietuvis, užsiropštęs į Egipto piramidę. Kodėl kadaise buvome įsitikinę, kad esame kilę iš romėnų. Kas stebėjo žvaigždes gulėdamas. Drąsiau įsivaizduoti LDK pasaulį jums padės gausybė vaizdų: ir senų ir naujai sukurtų. Orbis Lituaniae susiliejo istorikų ir dailininkų, kurie sukūrė savo, dažnusyk šelmiškus ir linksmus, vizualinius pasakojimus, vaizduotės. Orbis Lituaniae bus ko pasisemti ir tiems, kurie išmano LDK istoriją ir beveik nieko apie ją nežinantiems, tačiau žingeidiems praeities naršytojams“[17].

Toks istorijos komiksizavimas, suprimityvinimas, subulvarinimas (nenuostabu, kad ant „Orbis Lituaniae“ istorijų kabliuko užkibo vienas bulvarinių šalies dienraščių) – dar pavojingesnis nei (ne)sąmoningas pseudoistorinių teorijų kūrimas. Geriau jau tebūnie lietuviai – Atlantidos gyventojų palikuonys, bet nereikia paversti šlovingos Lietuvos praeities niekinga.

Skaitytojai, susižavėję gražiais paveikslėliais, turėtų žinoti, jog šis projektas, dar vadinamas Virtualios istorinės Lietuvos informacine sistema, finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, bendra projekto vertė – 3,6 mln. litų[18]. Projekto užsakovas – Vilniaus universitetas.

Viena pirmųjų į bulvarinę spaudą išėjusių ančių, kurią paskelbė šio brangaus projekto organizatoriai, - „faktas“, kad pirmasis lietuviškas žodis, išgirstas užsieniečių, buvo „ba“.

Štai kas rašoma apie neva žiaurius lietuvius: „1207 metų žiemą, prieš pat krikščionių Kalėdas, lietuviai, sutelkę nemažą kariauną, surengė didelį išpuolį į lyvių žemes. Naktį persikėlę per Dauguvos upę 1207 m. gruodžio 24 d. jie pasiekė dabartinio Turaidos miestelio Latvijoje apylinkes. Kadangi šios vietovės gyventojai iš anksto nebuvo įspėti apie lietuvių artėjimą, daug jų žuvo, o dar daugiau pateko į nelaisvę. Dalis lietuvių pajėgų pasuko prie šios pilaitės su bažnyčia, kurioje 1207 m. gruodžio 25-osios rytą Kristaus gimimo garbei du kunigai aukojo šv. Mišias. Parapijiečiai, išgirdę apie lietuvių artėjimą, spruko iš bažnyčios; vieni, pasileidę į miškus, išsigelbėjo, kitus, nuskubėjusius į namus, lietuviai paėmė į nelaisvę arba nukovė. Pagrindinėms pajėgoms apsupus bažnyčią, lietuviai iš karto į ją nepuolė, bet pirma nuskubėjo į kunigo namus, kaip karo grobį išsivedė arklius, gyvulius, o visą maistą ir namų apyvokos daiktus susikrovė į roges. Tuo metu bažnyčioje likę kunigai, pasikliaudami tik dangaus pagalba, aukojo šv. Mišias. Toliau leiskime prabilti šaltiniui: „Dievo malone baigę šv. Mišias, nuima nuo altoriaus apdangalus ir visus indus, sudeda juos zakristijoje į kampą ir pačiame kampe susėdę pasislepia. Iškart po to vienas iš priešų įeina į bažnyčią, apeina ją iki pat zakristijos ir, išvydęs tuščią altorių ir nematydamas ko nugriebti, taria „Ba“ ir išeina pas saviškius. Pasiėmę viską, ką tik rado, lietuviai savo keliu patraukia atgal“. Ką galėtų reikšti šis mįslingas Ba? Dabartinėje lietuvių kalboje toks žodis irgi yra. Jis, sutinkamas ir kitose kalbose, yra universali tam tikros emocijos ar vidinės būsenos išraiška, vadinamas jaustukas, ištiktukas, šių dienų kalba tariant, savotiškas emotikonas. Šis pirmas istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas paprasto lietuvio žodis parodo jo stiprų emocinį pradą, gaivališkumą, vitališkumą. Henriko Latvio „Kronika“, kurioje yra šis pasakojimas, buvo parašyta praėjus maždaug 20 metų po pasakojamų įvykių (1225–1227). Neaišku, ar kampe iš baimės lindėdami kunigai vokiečiai, vargu ar mokėję vietinių žmonių kalbą, tiksliai perdavė tai, ką lietuvis ištarė jų bažnyčioje“[19].

„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose“ aprašytoje Henriko Latvio (Heinrich von Lettland, Henricus de Lettis, 1187-1259) „Senojoje Livonijos kronikoje“ (1225-1227) nieko panašaus nerasime, apie tai nekalba ir ją komentuojantys R. Batūra bei N. Vėlius. Manoma, kad Henrikas Latvis iš tikro buvo katalikybės ideologas, Rygos vyskupo Alberto tarnybos kunigas, vertėjas, kilęs iš Vokietijos, aktyviai dalyvavęs mūšiuose. Pasak R. Batūros, ši kronika „aprašo vokiečių ekspansijos į lyvių, latgalių, estų žemes pradžių, šių žemių pavergimą ir prievartinį gyventojų krikštijimą“[20].

N. Vėlius pastebi, kad „Henriko Latvio aprašytuosius žalčius Kuoknesės kalne galima sieti su žalčių kultu“[21].

Ši pastaba mums yra labai svarbi, parodanti, kad XIII a. pradžioje Latvijoje Žaltys dar buvo aktyviai garbinamas.

Galimas dalykas, kad, nužudžius Žaltį Lietuvoje, jo kultas persikėlė mitologiškai „moteriškesnę“ Latviją.

Pilnas tekstas ir literatūros sąrašas