Tuo tarpu 2024 m. JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija pirmą kartą per 30 metų sumažino oficialios užsienio pagalbos besivystančioms šalims apimtis, ir jas mažina toliau — jau antrus metus iš eilės.

JAV ne tik smarkiai sumažino užsienio pagalbos mastą, bet ir sumažino diplomatinės tarnybos personalą. Šiandien iš 195 JAV ambasadorių pareigų net 85 yra laisvos. Šiuo pavyzdžiu seka ir Europos sąjungininkai.

Ekspertai teigia, kad kariuomenių stiprinimas turi vykti lygiagrečiai su „minkštosios galios“ plėtra. Tačiau riboti biudžetai to neleidžia. Vakarų šalys priverstos „parduoti taiką, kad galėtų pirkti karą“.

Dabartinė problema ta, kad Rusija ir Kinija turi pakankamai lėšų tiek savo armijoms stiprinti, tiek diplomatijai plėtoti. Jos sėkmingai užpildo Vakarų paliktą diplomatinę erdvę.

Tai tik parodo, kad Lietuvos pasirinkta beviltiška užsienio politika nieko gera nežada. Pastarųjų metų retorika mus tik dar labiau stumia į paribį, taip palikdama Lietuvą tarp valstybių, kurioms svarbiausia turėtų būti tautos socialinė gerovė, o ne karinės pramonės primestos taisyklės.

Karinės pramonės primestas žaidimas yra nenaudingas mažoms valstybėms, kurių tikslas turėtų būti moderni ir klestinti ateitis, o ne šalis, apkrauta metalo krūvomis, didinančiomis mokestinę naštą ateities kartoms.

To pavyzdys — Lenkija, kuri pirmiausia sustiprino savo šalies konkurencingumą ir užtikrino ekonominį stabilumą. Tik turint tokį pamatą galima daugiau investuoti į gynybą.

Gynyba — tai ne tik tankai ar poligonai. Gynyba — tai stiprus viešasis saugumas, tvirta visuomenė, kuri supranta savo šalies istoriją, laikosi tradicijų ir nepasiduoda ES diktatui, kurį mėgina primesti senosios ES narės, nors jų pačių ekonomikos vos juda. O toks „judėjimas“ yra lėtas merdėjimas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis.

Gaila, kad mūsų valstybė vis dar nesugeba atrasti savarankiško užsienio politikos kelio. Mes vis dar elgiamės kaip vergai — o kartais net blogiau nei vergai.