20-ojo amžiaus 50-60-tieji  metai Irake pažymėti grubia politine kova. Pradedant nuo 1958 m. liepos mėn. monarchijos nuvertimo, beveik kasmet įvyko pučas ir perversmai. 1968 m., kai Irake į valdžią atėjo „Baas“ partija, padėtis stabilizavosi. Vienu iš pagrindinių vyriausybės veikėjų tapo partijos narys Sadamas Huseinas, kuris 1979 m. liepos 16 d. perėmė Prezidento postą ir nuo to momento sutelkė visą šalies valdžią į savo rankas.

Sadamo kelias

Produktyviai panaudodamas naftos išteklius, Sadamas Huseinas įvykdė didžiulę Irako modernizaciją: jis sukūrė modernias sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės pagalbos sistemas, padidino gyventojų raštingumo lygį nuo 30% iki 70%, statė elektrines, tiesė vandentiekį ir kelius. Be to, naujasis prezidentas paskirstė žemę valstiečiams, mechanizavo žemės ūkį. 80-ųjų pradžioje Irakas tapo viena iš labiausiai išsivysčiusių Viduriniųjų Rytų šalių su gana aukštas pragyvenimo lygiu pagal regiono standartus.

Tačiau išgyvenęs skurdą ir siaubingą kovą dėl valdžios Huseinas pasirodė esąs ambicingas ir įtartinas asmuo, įsitikinęs, kad daugelį problemų galima išspręsti tik jėga. Naudodamasis didelės gyventojų dalies parama, Irake jis įtvirtino griežtą policijos režimą ir bandė naudodamas karinę jėgą padidinti šalies teritoriją.

Mikliai manevruodamas tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų, jis 1980-aisiais atakavo Iraną, kur neseniai buvo laimėjusi islamo revoliucija. Priešingai Saddamo lūkesčiams, karas užsitęsė iki 1988 m. ir baigėsi išlaikant status quo. Dėl kovų Irakas patyrė didelių žmogiškųjų ir materialių nuostolių ir nesugebėjo kontroliuoti teritorijų, dėl kurių įsitraukė į konfliktą.

Vakarų parama, taip pat gana sėkmingos karo operacijos paskutiniame karo etape įkvėpė Huseiną taip, kad 1990 m. jis ryžosi naujai avantiūrai – nutarė okupuoti Kuveitą. Tačiau Irako lyderis nenumatė, kad Kuveitas ir Saudo Arabija, ties kurių sienomis jis iniciajavo incidentus, nėra Iranas, ir šį kartą Vakarų visuomenė sureaguos kitaip.

1991 m. sausio 17 d. daugiašalės pajėgos, vadovaujamos JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, pradėjo operaciją Kuveito išlaisvinimui. Jungtinių Amerikos Valstijų štabo viršininkų pirmininkas tuo metu buvo generolas Kolinas Pauelas, kuris faktiškai vadovavo JAV kariuomenei.

Iki vasario pabaigos Irako kariuomenė buvo sutriuškinta ir išstumta iš Kuveito. Prieš Bagdadą buvo įvestos tarptautinės ekonominės sankcijos ir buvo kategoriškai pareikalauta atsikratyti visų masinio naikinimo ginklų atsargų.

Dėl šių dviejų karų gyvenimo lygis Irake stipriai smuko, o JT ekspertai bendrą valstybės išsivystymo būklę įvertino kaip atitinkančią prieš-industrinį laikotarpį.

Kolino Pauelo „mėgintuvėlis“

Po karo Persų įlankoje ir Sovietų Sąjungos žlugimo Jungtinių Valstijų vaidmuo Artimuosiuose Rytuose smarkiai išaugo. Kalbant apie Iraką ir Iraną, Vašingtonas įgyvendino dvigubo spaudimo koncepciją, kuri pasireiškė sinchroniniu politiniu bei ekonominiu spaudimu. 1990-ųjų pradžioje į šalies teritoriją prižiūrėti masinio naikinimo ginklų atsargų likvidavimo atvyko speciali JT komisija. Ji ten išbuvo iki 1998 metų.   

Į pietus ir į šiaurę nuo Irako Vakarų pajėgos įsteigė oro zonas, kuriose buvo uždrausta skraidyti Bagdado karinės aviacijos lėktuvams. 1993 m. JAV karinės oro pajėgos, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija įsiveržė į Irako oro gynybos pajėgų pozicijas, kurios tariamai kėlė grėsmę Vakarų karinei aviacijai.

Vadovaujant tarptautiniams inspektoriams, Irako valdžios institucijos sunaikino 40 000 cheminių sprogmenų, apie 100 vienetų įrangos ir cheminių medžiagų, skirtų cheminiams ginklams gaminti, o taip pat 3600 tonų uždraustų cheminių medžiagų. 1998 m. dėl sėkmingo JT reikalavimų įgyvendinimo Bagdadas reikalavo panaikinti tarptautines sankcijas, tačiau negavo teigiamo atsakymo. Pasipiktinęs Huseinas dvi savaites nutraukė bendradarbiavimą su inspektoriais, bet vis dėl to nusprendė jį atnaujinti. Tačiau inspektoriams nepatiko tai, kad jiems nebuvo leidžiama patekti į visas Irako patalpas ir 1998 m. gruodžio 16 d. jie išvyko iš šalies.

Kitą dieną JAV ir Didžioji Britanija pradėjo prieš Iraką operaciją „Lapė dykumoje",  smūgiavo 97 šalies karinius, infrastruktūros ir pramonės objektus.

Rusija ir Kinija šią operaciją pasmerkė, o Irako oro gynybos pajėgos po šios anglų – amerikiečių atakos pradėjo reguliariai puldinėti Vakarų karinius lėktuvus.

2002 m. Sadamas Huseinas leido JT inspektoriams tęsti darbą šalyje. Specialios komisijos nariai sugrįžo ir negalėjo aptikti net ir menkiausių masinio nakinimo ginklų pėdsakų, tačiau JAV ir Didžiosios Britanijos politiniai vadovai jau kalbėjo apie karinės intervencijos į Iraką būtinybę.

CŽV patikrino gandus apie tai, kad neva Bagdadas Nigerijoje pirko uraną branduolinio ginklo gamybai. Jokių tai patvirtinančių duomenų Amerikos žvalgybai rasti nepavyko, tačiau JAV prezidentas Džordžas Bušas savo viešuose pasisakymuose ne kartą skelbė apie urano sandorį kaip įvykusį faktą (ypač kreipiantis į kongresą sausio mėn. 2003 m.). Be to, JAV vadovybė nuolatos kaltino Sadamą Huseiną ryšiais su „Al Kaida“.

Kolinas Pauelas, kuris tuo metu jau buvo JAV valstybės sekretorius, iš pradžių priešinosi karinei intervencijai į Artimuosius Rytus, tačiau, atsižvelgdamas į vyraujančias prezidento administracijos nuotaikas, pritarė minčiai, tik paprašė pirmiausia aptarti operaciją su JTO (Jungtinių Tautų Organizacija).

2003 m. vasario 5 d. Pauelas kreipėsi į Jungtines Tautas teigdamas, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra gausių įrodymų, kad Irakas gamina masinio naikinimo ginklus. Kaip įrodymą JAV valstybės sekretorius pademonstravo ampulę su „juodligės bakterijomis“.

„Tai buvo retorinė gudrybė, blefas, kurio tikslas - sužavėti visuomenę. Pati situacija su juodligės bakterijų mėgintuvėliu, paimtu iš kišenės,o po to vėl įdėtu į kišenę iš pat pradžių atrodė kvailai", - pakomentavo 1998-2003 m. JT biologinių ir cheminių ginklų komisijos narys, karo ekspertas Igoris Nikulinas.

Jungtinių Amerikos Valstijų pateikti „įrodymai“ JT Saugumo Tarybos neįtikino ir  JAV nesuteiktos sankcijos jėgos panaudojimui. Tačiau JAV tai nesutrukdė: dar 2002 metų rudenmį kongresas priėmė sprendimą surengti karinę operaciją.

„Net keletas artimiausių Europos sąjungininkų nepalaikė naujo JAV karo idėjos",  - prasitarė  vyresnysis mokslinis bendradarbis MGIMO civilizacijų partnerystės centre, istorijos mokslų daktaras profesorius Aleksandras Vavilovas.

Anot Nikulino, 2003 m. pradžioje Vašingtonas galutinai pasiryžo kovai. „Džordžas Bušas negalėjo sustoti. Jam reikėjo šio įsiveržimo“, - sakė jis.

„Irako laisvė“

2003 m. kovo 20 d. JAV ir Didžiosios Britanijos kariai įsiveržė į Irako teritoriją - prasidėjo operacija „Irako laisvė“.

„Nuo pat pradžių jie nesutiko pasipriešinimo. Irako kariuomenė nebuvo pasirengusi karui, tik kai kuriuose vietose vyko kovos. Tiesą sakant, visas Irakas buvo užgrobtas per 21 dieną“, - teigė  akademikas Rusijos Andrejus Koškinas.

Balandžio 9 dieną Bagdadas krito. Per pirmuosius šešis karo mėnesius Vakarų koalicija prarado 172 žmones.

Tačiau pasaulis numatė, kad tuo viskas nesibaigs. Per keletą savaičių antikarinėse demonstracijose dalyvavo 36 milijonai žmonių, įspėdami JAV, kad Amerika daro klaidą.

Nuo 2003 m. vasaros Irake užvirė partizaninės kovos. Koalicijos atstovai ir jų vietiniai sąjungininkai buvo  puldinėjami iš pasalų ir sprogdinami. 2004 m. balandžio-gegužės mėn. Pietuose ir Irako centre prasidėjo šiitų sukilimas. Amerikiečiai sugebėjo užgniaužti pagrindinius židinius, tačiau tuo pat metu suprato, kad jie iš tikrųjų praranda šalies kontrolę, todėl birželio 28 d. oficialiai perdavė valdžią pereinamojo laikotarpio vyriausybei. Tačiau tai nieko neišsprendė.

2006 m. Irake prasidėjo pilietinis karas. Pagrindinis konfliktas buvo tarp vietinių sunitų ir šiitų. 2006 m. gruodžio 30 d. Sadamui Huseinui, kuris buvo suimtas prieš trejus metus, įvykdyta mirties bausmė. Jis buvo pakartas.

Jis drąsiai susitiko mirtį, o prieš pat ją žūtį parašė eiles, skirtas Irako likimui. Tam Huseiną įkvėpė nuolat kameroje girdimi šaudymo ir sprogimų garsai.

„Amerikiečiai veikė kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Jie sunaikino Sadamo sukurtą darnią kontrolės sistemą, kurią jis vystė, atsižvelgdamas į pirmtakus. „Baas“ partija buvo įsiskverbusi į visą visuomenę. Ją sudarė visi pareigūnai ir valstybės tarnautojai, pradedant kaimo mokytojais. „Baas“,kaip ir armiją, kurią sukūrė Sadamas Huseinas, buvo išvaikyta. Kur visi šie žmonės turėjo eiti? Jie nuėjo kariauti. Taip susikūrė „Islamo valstybė“, - aiškino Aleksandras Vavilovas.

2010 m. amerikiečiai išvedė pagrindines pajėgas iš Irako teritorijos. Tačiau, kaip žinome, pilietinis pasipriešinimas šalies teritorijoje nesibaigė. Jungtinių Valstijų vadovaujama koalicija prarado 4804 žmones. Kalbant apie Iraką, remiantis tarptautinių ekspertų skaičiavimais, nuo 2003 m. karas nusinešė nuo 1 iki 1,4 mln.  Gyvybių. Valstybės teritorijoje taip ir nebuvo rasta jokių masinio naikinimo ginklų.

2013 m. liepos 12 d. JAV prezidentas Džordžas Bušas paskelbė, kad CŽV direktorius Džordžas Tenetas prisiėmė atsakomybę už tai, kad neįspėjo valstybės vadovo apie iki galo nepatikrintą informaciją dėl Irako branduolinę programą. Šiuo amerikiečių lyderis iš tikrųjų pranešė, kad nebuvo invazijos priežasčių, tačiau net neatsiprašė.

2004 m. JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas pripažino, kad jo duomenys buvo netikslūs ar net suklastoti. Daug vėliau, 2015 m., duodamas interviu CNN apie masinio naikinimo ginklus Irake, buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Blairas pavadino veikslus Irake klaidingais. Jau kaip privatus asmuo jis vis tik atsiprašė už invaziją.

„Iš pradžių Sadamas turėjo cheminio ginklo atsargas, kurias jis naudojo prieš kurdus, o vėliau sunaikino vykdydamas tarptautinius susitarimus. Visi kiti pokalbiai apie masinio naikinimo ginklų egzistavimą yra nepagrįsti. Pavyzdžiui, buvo tokia mikrobiologė  Huda Salih Mahdi Ammash. Ji buvo apkaltinta, kad  kuria Irako biologinius ginklus.  Amerikiečiams įsiveržus ją pasodino į kalėjimą, o po to tyliai išlaisvino - prieš ją nieko nerado“, - sakė Igoris Nikulinas.

Karo ekspertas Aleksandras Gusevas teigia, kad JAV neteisėtai įsiveržė į nepriklausomos valstybės teritoriją ir sugriovė teisėtą valdžią.

„Nuo to laiko praėjo 15 metų. Ką mes matome? Irako ekonomika žlugo, valstybės valdymo sistema sugriauta. Ir nežinia, kiek dar tai toliau tęsis", - pabrėžia Gusevas.

Karinių ir politinių tyrimų JAV ir Kanadoje instituto  vadovas Vladimiras Batjuk pažymėjo, kad JAV savo tikslų Irake nepasiekė. „Amerikiečiai tikėjosi išspręsti visas Artimųjų Rytų problemas, atnešdami ten savo demokratijos viziją. Siekdami pateisinti invaziją jie sukūrė mitą apie masinio naikinimo ginklus. Tiesą sakant, tai buvo visiškai neteisėta agresija prieš suverenią valstybę. Tačiau Irako konflikto sureguliavimo perspektyvos dabar labai nepatinka Vašingtonui. Irake stiprėja Irano įtaka, o JAV dėl to nieko negali padaryti ", - situaciją pakomentavo ekspertas.

Andrejus Koškinas atkreipė dėmesį į tai, kad JAV elgesys su Iraku 2003 m. - stabili agresijos prieš suverenias valstybes forma. „Pareiškiami kažkokie bjaurūs kaltinimai: terorizmu, cheminio ginklo naudojimu, kažkuo panašaus, o tada pradedami puolimai. Taip buvo Irake, Afganistane, Libijoje, Sirijoje, daugelyje kitų šalių ", - paaiškino ekspertas.

„Sadamas iš tiesų turėjo diktatoriškų įpročių, tačiau tai vienintelis dalykas, dėl kurio jį realiai galima buvo apkaltinti. Bet ar  jis vienintelis toks Artimuosiuose Rytuose, kurį galima pavadinti diktatoriumi?“, - sakė Aleksandras Vavilovas.

Pasak Igoro Nikulino, 2003 m. invazijos metu amerikiečiai neturėjo jokių humanistinių sumetimų. „Nafta ir karinė-politinė įtaka. Visa kita yra antraeiliai klausimai. Kaip sakė nuostabusis sakmininkas, „jūs kaltas jau vien tuo, kad noriu valgyti“, - padarė išvadą ekspertas.