°C
      2018 12 12 Trečiadienis

      Kodėl ES sutinka subyrėti dėl nelegalių migrantų?

      Nuotrauka: Dailymail nuotr.

      Autorius: Aurimas Guoga
      2018-10-11 10:00:00
      2018-10-11 10:00:00

      Kai po kokio šimtmečio bus rašoma Europos istorija, pasakojimas gali atrodyti maždaug taip: Europos Sąjunga patyrė lemiamą išbandymą per nelegalios migracijos antplūdį. Vakarinės ES šalys iš ideologinių sumetimų norėjo skatinti nelegalų persikėlimą iš atsilikusių pasaulio šalių, o rytinės tam įnirtingai priešinosi. Galiausiai šis nesutarimas suskaldė šiaip jau neblogai veikiančią sąjungą ir ji subyrėjo.

      Dar prieš kokį dešimtmetį niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad toks klausimas kaip nelegali migracija galėtų kelti grėsmę žemyno likimui. Atrodytų, krizė gali būti išspręsta elementariu būdu – neįsileidžiame nepageidaujamų migrantų ir tiek. Susitariame dėl legalios migracijos principų bei apimčių ir toliau sau gražiai gyventume.

      Tad kas čia vyksta? Kas apsėdo europiečius, kad dėl tokios problemos jie drasko žemyno pamatus? Kaip apskritai taip gali būti racionalizmo lopšyje?

      Tokių pamišimo epidemijų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, savo laiku rabiai uždraudė piešinukais atvaizduoti zodiako ženklus, nes žmonės tuoj pat imtų juos garbinti. Tikėsite ar ne, senovės Izraelyje nuo judaizmo atsimetę žydai į savo šventyklas įsinešdavo jaučio išmatų ir į jas atsisukę atlikdavo apeigas. Na, o šiais laikais pripažinti mokslininkai aiškina, kad visi skirtumai tarp vyrų ir moterų yra tik išsigalvoti.

      Kad suprastume kodėl europiečiai žūtbūtinai susikibo dėl nelegalių migrantų, turėsime atsigręžti į netolimą istoriją.

      Pirmasis pasaulinis karas vyko dėl imperijų. Imperijos, ypač naujai iškilusios, norėjo prastumdyti senąsias ir gauti sau daugiau vietos po saule. Vokiečiai į pasaulio dalybas pavėlavo, todėl norėjo, kad Vakarų imperijos sutiktų, jog jie užims „savo dalį“ – Rytų Europą. I pasaulinis kaip reikiant nuleido Europai kraują ir atnešė tiek kančių bei bėdų, kad pralaimėjusios imperijos neatsilaikė ir subyrėjo – žlugo Vokietijos bei Austro-Vengrijos, taip pat ir Rusijos imperija.

      Tarpukariu pasaulis ėmė garbinti tautas. Į madą atėjo tautinė valstybė. Čia vokiečiai nutarė sujungti kartėlį už imperijos praradimą su tautos garbinimo gaivalu. Gavosi agresyvus nacizmas. Prasidėjo antrasis pasaulinis, kurio tikslai buvo gana panašūs į pirmojo, tik skirtumas šį kartą tas, kad dabar vokiečiai savo tikslų siekė ne po imperijos, o tautos garbinimo vėliava. Vokiečiai ir vėl norėjo „gauti“ Rytų Europą, o kitos galybės jiems trukdė.

      Antrasis pasaulinis sužlugdė jau ir imperijas Vakaruose – Britanija ir Prancūzija geruoju ar bloguoju neteko savo kolonijų. Nuo tada pasaulis daugiau mažiau atsisakė pagundos užgrobti tolimas žemes ir apgyvendinti jas savo gyventojais ar šiaip jose plėšikauti. Po to jau matome savanoriškas ar prievartines valstybių sąjungas, kur galios centras veikiau primoka už tai, kad viena ar kita valstybė būtų jų bloke.

      Antrasis pasaulinis karas diskreditavo ir tautinės valstybės idėją. Vakarai pamatė, kad tautinės valstybės linksta į diktatūras, o po to diktatorių geruoju iš valdžios neišprašysi. Šie pridaro daug bėdų ir atneša daug nelaimių. Todėl buvo nutarta, kad dera kontroliuoti ir valstybių raidą.

      Atėjo viršvalstybinių institucijų laikas. Europiečiai pajungė save Europos bendrijai ir mėgavosi taika bei laisvu judėjimu. Tačiau mūsų dienomis ir ši tvarka subjuro. Ėmė aiškėti, kad viršnacionalinės institucijos neretai piktnaudžiauja savo galiomis – tarnauja tarptautinėms korporacijoms, kastruoja tautų kultūrą ir vis labiau kėsinasi į tų šalių laisvą apsisprendimą. Dėl globalizmo seniai sustojo vidurinės klasės pajamų augimas, Vakaruose sunyko gamybos bazė. Viršvalstybinės institucijos niekaip nereaguoja į šias problemas,  diegia politkorektiškumą, visus nusižengiančius išvadina visokiais -istais ar -fobais. Priėjome to, kad viršnacionalinės institucijos gniaužia demokratinį apsisprendimą atskirose šalyse – nebeleidžia, pavyzdžiui, vokiečiams būti vokiečiais, reguliuoja koks turi būti vokiškumo turinys, kokios vokiečių kultūrinės normos jiems priimtinos, o kokios ne.

      Dabar jau galime pamatyti, kodėl toks žūtbūtinis Briuselio užsispyrimas migrantų klausimu. Globalistinės jėgos nustato savo standartus valstybėms kaip jos turi vertinti žmonių judėjimą. Šie standartai nusako, kad rasizmas ir diskriminacija yra labai negerai, nes šie reiškiniai pagimdė kolonializmą ir nacizmą. Vietoj to visi žmonės turi galvoti, kad viso pasaulio gyventojai yra vienodai protingi ir nusipelnę gyventi geriau, tik ne visiems vienodai pasisekė gyvenime. Jeigu akivaizdžiai matome, kad vienos kultūros yra pranašesnės prieš kitas, tuomet priklauso tikėti, jog tai Vakarų imperializmo padarinys.

      Šioms tiesoms paklūstančios šalys įsileidžia nelegalius migrantus ir tai sukelia vis sunkiau pakenčiamas problemas. Atvykėliai segreguojasi, nesiintegruoja į šalies kultūrą; jie paprastai neturi šiuolaikiniam darbui reikalingų įgūdžių, todėl tampa našta socialinės gerovės biudžetams; norėdami paspartinti netikėlių europiečių atsivertimą į tikrąjį tikėjimą migrantai rengia teroro aktus ar daro kriminalinius nusikaltimus. Visa tai verčia europiečius vis labiau kvestionuoti viršnacionalinių institucijų peršamas tiesas.

      Grįžta nostalgija tautinei valstybei. Tik retas globalizmo priešininkas susimąsto apie tai, kad išnykus tarptautiniams valdymo standartams nebus nieko, kas sulaikytų valstybes nuo tarpukario likimo, t.y. slinkimo į fašistuojantį autoritarizmą ir galiausiai visuotinį susipjovimą. Taigi Briuselis ne tik gina savo valdžią, bet ir siekia, kad Europa nenupultų į tarpukarinę padėtį, kai valstybių niekas iš išorės negalėjo kontroliuoti, tad ši „kontrolė“ ėmė reikštis mažesniųjų užkariavimais.

      Ar įmanomas geresnis kelias? Tikėjimas imperija mus pavedė, tikėjimas valstybe pavedė, tikėjimas globalizmu taip pat sušlubavo. Kokį dar kelią būtų galima pasirinkti?

      Manau, kad ateitis būtų atsigręžti į kultūrą. Nesirengiu įrodinėti, kad vienos kultūros pranašesnės už kitas. Tai akivaizdu. Darbštumą ir rūpestį vaikais deklaruojanti kultūra bus pranašesnė už egoizmą bei palaidumą toleruojančią kultūrą. Kaip anksčiau pasaulis buvo pasidalinęs į politinius blokus, taip ateityje turėtų pasidalinti į kultūrinius blokus. Šie blokai nebūtinai turi eiti istoriškai nusistovėjusiose ribose, pvz., ties religinių konfesijų sienomis. Globalizmas mums atvėrė akis, kad savo kultūrines vertybes ir prioritetus galime pasirinkti.

      Taip šalys pradėtų tarpusavyje konkuruoti kieno kultūra geresnė, pranašesnė. Ši konkurencija gali būti ir geranoriška – jei, tarkime, švedai turi kokį tai kultūrinį pranašumą, tai mes galime panorėti perimti jų nuostatas ir taip su jais kultūriškai suartėtume.

      Apibendrintai galima pasakyti, kad tai būtų tarptautinė konkurencija kuri šalis išsiugdys geresnį nacionalinį charakterį, kurios kultūra taps patrauklesnė ir prie kurios šalies norės šlietis kitos šalys. Seniai žinoma, kad žmogaus charakteris – tai jo likimas. Tą patį galima pasakyti ir apie tautos, valstybės charakterį. Kuo jis bus geresnis, tuo šviesesnis tos šalies likimas. Tokia mano knygos „Sėkmingos tautos idėja“, parašytos dar 2008 metais, pagrindinė mintis.

       

       

      Skaityti komentarus